Lina Jonikė | ŽVAIGŽDĖ
2026 10 22 – 2026 12 05
Atidarymas spalio 22 d. 18 val.
VDA parodų salės TITANIKAS, I a.
Maironio g. 3, Vilnius
Spalio 22 d. 18 val. VDA parodų salėse TITANIKAS (Maironio g. 3, Vilnius) atidaroma personalinė Linos Jonikės paroda „Žvaigždė"
Lina Jonikė – viena ryškiausiai Lietuvos tekstilės padangėje spindinčių žvaigždžių. Vyresniosios kartos tekstilininkė, publikos iškart neklaidingai atpažįstama dėl savo konceptualių siuvinėjimų ant plastiko ir tekstilės derinimo su fotografija. 2018 m. Vyriausybės Kultūros ir meno premijos laureatė, VDA KF dėstytoja, daugybės grupinių parodų įvairiose šalyse dalyvė, tarptautinių apdovanojimų laimėtoja, surengusi 16 solo parodų.
Viskas tiesa. Bet kartu aišku, kad viskas – ne apie tai. Nes kiekviena nauja solo paroda menininkui yra pirmoji, nežiūrint į tai, kiek ir kokių jų buvo iki tol. Lina Jonikė septynioliktoje savo solo parodoje tuo pat metu veikia kaip astronomė ir mikrobiologė, kaip pirmykštės visuomenės rinkėja ir chtuluceno epochos dalelė, kaip etnografė, antropologė ir siuvinėtoja amatininkė. Ji tiria kasdienybę, žmogiškąją aplinką, nukreipdama savo žvilgsnį į mažutes, nereikšmingas tos kasdienybės akimirkas ir paversdama jas ryškiomis, įsimenančiomis miniatiūromis, graudžiomis, dažnai ironiškomis, parodydama, kad net smulkiausiame mūsų trupinėlyje slypi ištisas pasaulis. Ištisa visata, kurios mes nematome – arba praleidžiame pro akis nepastebėję. Miniatiūras ji siuvinėja – ilgai ir kantriai, žiemos vakarais, lygiai taip pat, kaip tai darė moterys prieš daugybę amžių. Tačiau vėl – čia ne apie tai. Lina Jonikė šioje parodoje kalba apie mūsų pasaulį, kurį reikia saugoti visose jo apraiškose: nuo mažiausio mikroorganizmo iki didžiulio ąžuolo kamieno. Nuo artimo žmogaus gesto iki elektrinio piemens vielos pražudyto stirnino. Viskas yra su viskuo susiję, taip teigia šiuolaikinė fizika. Egzistuoja daugybė skirtingo dydžio ir skirtingomis savybėmis pasižyminčių visatų – ir daugybė įmanomų žvilgsnio fokusų. Praeitis ir dabartis egzistuoja vienu metu – šiaudiniai piemenukų apsiaustai tarsi senoviniai kariai saugo trapią mūsų tikrovę, miške rastas lizdelis graudžiai laukia paukščių, o visą likusią erdvę užpildo didžiulio ąžuolo kelmas, virstantis Žvaigžde. Nieko nėra nereikšmingo, viskas svarbu ir paslaptinga. Ir mes, žiūrėdami į išsišakojusius Žvaigždės spindulius-šaknis nežinome, ar iš ąžuolo obuolio mūsų nestebi tenykštės visatos gyventojai.
Kuratorė Jurgita Ludavičienė
