Naujausiuose Vyganto Paukštės tapybos darbuose prasidėjo rimtas „senųjų“, arba įprastų jo tapybos herojų, motyvų ir temų sambrūzdis. Viena vertus, pats menininkas skatina šiuos kūrybinius neramumus, retrospektyviai besižvalgydamas po savo tapybos lauką, netikėtai įtraukdamas kažką iš savo ankstyviausios kūrybos – tarkime, hiperrealistinius ar tikroviškus elementus. Kartu atrodo, kad ir pati tapyba, kaip komunikacijos forma, pastarųjų kelerių metų V. Paukštės drobėse ima byloti apie kur kas niūresnį, nebe romantiškai - ironišką, o greičiau - groteskišką ir neramų pasaulį.
Antropomorfiniai herojai, kadaise sustingę maldoje, ar švelniai koketuojantys, besivaikantys vienas kitą bekraštėse gamtos erdvėse, dabar vis dažniau rikiuojasi į procesijas, eisenas. Horizontali figūrų, objektų slinktis – maldininkai, piligrimai, žmogystos, sunkiai kopiančios į aukštikalnes - tai pavargusios, neramios būtybės, tarsi ieškančios savo vietos neapibrėžtame laike ir erdvėje. Jos neretai apšviestos kažin kokiais „mėnuliškais“, ar vakaro saulės šviesos blyksniais, suteikiančiais tapybinei mizanscenai dar daugiau keistumo ar dramatizmo. Nors V. Paukštė vis dar mielai sumaišo įtaigius, mažorinius kolorito „kokteilius“ iš žalių, rausvų, geltonų, šaltų tonų, tačiau teptuko mostai pastebimai šiurkštėja, tampa vis ekspresyvesni, energingesni. Figūros išskysta, tarsi galutinai praranda kūniškumą, arba – atvirkščiai, įgauna individualių bruožų.Kristina Stančienė
ATIDARYMAS rugsėjo 21 d. 17 val.
PARODA VEIKS rugsėjo 21 – spalio 3 d.
VDA galerijoje Akademija, Pilies g. 44, Vilnius (I - VI, 12-18 val.)
