Pauliaus Juškos paroda „Dėl savo eilės" (Eilinio žmogaus kronikos)
Mano paveikslai - paskirų tikrovės fragmentų samplaikos, o jų pagrindinis veikėjas yra žmogus. Beveik visada tai realus asmuo, kurį nors šiek tiek pažįstu, ar bent esu kur nors matęs, kuris man įdomus charakteriu ir kūno formomis. Domiuosi daugiausia išore, galvoju, ką ji kalba, kuo ją galima papildyti.
Mano personažai dažniausiai yra suvargę, išsekę, apiplyšę, pusnuogiai, šiek tiek išsigandę ir pasimetę. Savo esme tai eiliniai, paprasti žmonės, sakytume, individai - netobuli, nešventi ir visai ne herojiški, o greičiau profaniški. Šis eilinis tipas yra kasdienę tikrovę išpažįstantis ir jos dėsniams paklūstantis žmogus. Jo vienintelis orientyras - regimasis pasaulis ir jo apčiuopiami paviršiai. Jis nepripažįsta kitų buvimo būdų.
Tačiau eilinis žmogus yra ir šiek tiek dvilypis: viena vertus, tai tipiškas minios atstovas, kita vertus, jį kamuoja įtampa, kuomet, susidurdamas su kitu asmeniu, turi prisiimti jam primestą arba savaip susikurtą vaidmenį. Eilinis sutrinka. Tas vaidmuo ima jį persekioti, jo nebegali atsikratyti ar išsižadėti. Kažkokia mistinė jėga tartum iš viršaus ima vadovauti jo veiksmams ir potyriams. Jo pasąmonė sukrėsta, ir į paviršiu ima skverbtis vidiniai pasauliai. Pagaliau jis supranta, kad išmušė jo valanda, jo akistatos eilė su nežinoma tikrove.Paulius Juška
