Daiva Kairevičiūtė I Du
Daivos Kairevičiūtės itin paprastas parodos pavadinimas – „Du” gali pasirodyti, tarsi koks „kodinis” žodis. Iš tikrųjų, su pavadinimu viskas gana paprasta: didžioji dalis darbų yra sugrupuojami į diptichus, o ir kūriniuose šalia ekvilibristiškai „pozuojančių” figūrų galima pamatyti ir kitą, labai svarbų elementą, alegorinę paveikslo ašį tarsi sukuriantį ženklą, pavidalą ar daiktą.
Menininkė, gerai žinoma ne tik, kaip grafikė, bet ir fotomenininkė, ypač išsiskirianti savo sukurtais psichologiniais portretais arba foto portretinėmis inscenizacijomis, kur aplinkos, aprangos detalėmis, aksesuarais ar pasirinktais simboliniais elementais sugeba sukurti ne tik vizualiai raiškius, bet ir tarsi žmogaus dvasią, psichologinį tipą atskleidžiančius portretus. Turbūt ne vienas Daivą pažįstantis žmogus privengia jos skvarbaus žvilgsnio, tarsi nuskanuojančio ne tik pavidalus , bet ir vidines būkles arba net itin slepiamus ego niuansus...
Šioje parodoje žiūrovo laukia itin intriguojantis ir esteto akį tenkinantis vaizdas, nes didelio formato piešiniuose Daiva Kairevičiūtė mus įtraukia į savo sukurtų, naujųjų alegorijų kupiną pasakojimų lauką, kur kiekvienas personažas ir alegorijas formuojantys elementai, kuria neįtikėtinai patrauklius vaizdinius, kupinus dramos ir tragikomedijos, misterijos elementų.
Portretinės alegorijos – ne vienerius metus tęsiama Daivos Kairevičiūtės kūrinijos tema. Alegorija (gr. Allegoria – kitoks nusakymas), meninė priemonė – konkretus daiktas ar vaizdas, turintis ir sutartinę abstrakčią reikšmę. Naudojama dailėje ir literatūroje. Alegoriniai įvaizdžiai turi pastovią ir aiškią prasmę; tuo alegorija skiriasi nuo simbolio, pasižyminčio daugiaprasmiškumu.
Menininkė kuria portretines alegorijas, turinčias ir XVI-XVIII a. alegorinių kūrinių požymių, kartais ir alegorijų ikonografija kultūrologiniu požiūriu gali pasirodyti artima seniesiems pavyzdžiams, bet čia jau kas kito, ikonografinis ženkliškumas, kaip stilistinė priemonė Daivos darbuose kalba jau kita kalba ir aprėpia kitokias aistras ir apsėdimus, nes tai XXI a. žmonių sielų atšvaitai, o ne moralizuojantys ar gąsdinantys barokiniai vaizdiniai.
Daiva Kairevičiūtė – piešinio meistrė, savo negatyvo principu kuriamose figūrose, grakščiuose siluetuose, sugebanti talpinti tiek estetiškąją, „dieviškąją” žmogaus prigimtį (idealizuotos, išilgintų proporcijų figūros, grakštūs, ekvilibristiškai pagauti, gestai ir judesiai), bet ir „chtoniškojo-demoniškojo” pasaulio elementus, tūnančius kiekvieno iš personažų sielose bei mintyse.
Nors darbuose ir negausu naujai kuriamos ikonografijos elementų, alegorinės atributikos, bet Daivos Kairevičiūtės darbai pasižymi vizualiniu bei prasminiu daugiasluoksniškumu. Žiūrovas gali bandyti išsifruoti paslėptą pasakojimo prasmę, atsiremdamas į klasikines, seniai susiformavusias alegorines prasmes-reikšmes, bet gali sau leisti ir pafantazuoti, nes mūsų suvokiamas ženkliškumas jau visai kitaip suvokiamas ir „skaitomas”, nei senosios mitologijos istorijose ar manieringuose barokiniuose paveiksluose ir moralizuojančiuose pasakėčiose (prisiminkime, kad ir „Lapės ir vynuogių” pasakėčios moralus... „Temides” ten visokias, kiekviename teisininko kabinete).
Puma, gazelė, žalias lapas, „pragaro” arba „aistrų” liepsnos, bedugnė vyno taurė, gyvatės ar dvišakiai jų liežuviai – kuriamų naujosios mitologijos kupinų alegorijų atributai, kelia nemenkas intrigas ir norą ne tik pamatyti estetizuotus vaizdinius-portretus, bet ir pajusti personažų, portretuojamųjų ego (jaučiu, kad gana konkrečių asmenybių) esmę ar bent jau pagrindinius bruožus...
Parodos kuratorė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė.
Daivos Kairevičiūtės parodą gyvai apžiūrėti galėsite pasibaigus karantinui.
Šiuo metu kviečiame su menininkės darbais kviečiame susipažinti virtualiai.
3D turas po parodą "DU":
