Dizaino inovacijų centras

Lietuvos dizaino sektoriaus plėtros galimybių studija 2014 m.

Susitikimas su verslo bendruomene

Data: 2014-11-28 

Vieta: Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centras, Maironio g. 3, Vilnius 

Dalyviai: Saulius Vengris (VDA), Marius Urbanavičius (VDA), Marius Dirgėla (VDA, asociacija „Dizaino forumas“), Ignas Rumbutis (UAB ACME Europe), Jūratė Paulauskienė (AB Stumbras), Neila Šveikauskaitė (AB Vilniaus kailiai), Raimonda Kripliukaitė (UAB Biržų duona), Petras Narbutas (UAB Narbutas), Jonas Daukantas (UAB LMT Garments), Ieva Dičmonaitė (KM), Vita Ramanauskaitė (asociacija „Lietuvos mediena“), Artūras Jakubavičius (VGTU, LIC), Raimundas Balčiūnaitis (LPK), Evelina Karkutytė (ŪM), Giedrė Kasparavičienė (ETC), Rasa Morkūnaitė (ETC), Paulė Stulginskaitė (ETC), Laura Montvilaitė (UAB AZ Communication) , Rolandas Bučys (LPK patarėjas kūrybinėms industrijoms), Mantvydas Matonis (Pilietiškumo, demokratijos ir teisės programų centras). 

Naudotas diskusijos metodas: World Café 

Moderatorius: Aurimas Perednis 

Dalyvių išsakyti lūkesčiai diskusijos atžvilgiu: 

  • Susipažinimas, kokiomis nuotaikomis gyvena verslas, koks jo požiūris į dizainą 
  • Aptarimas, kaip pašalinti kliūtis, kurios stabdo šalies pramonės ir dizainerių bendradarbiavimą 
  • Apsitarimas, kuo pramonė gali prisidėti prie dizainerių rengimo 
  • Identifikavimas problematikos ir reikalingų veiksmų, skirtų šalies dizaino sektoriaus plėtrai, kurie toliau būtų pristatomi valdžios institucijomis 

 

Diskusijos rezultatai

Esminės problemos, kurios stabdo platesnį Lietuvos dizainerių paslaugų naudojimą šalies pramonėje ir kituose verslo sektoriuose: 

  1. Susikalbėjimo su dizaineriais stoka 
  2. Verslo lūkesčių neatitinkantis dizainerių parengimas šalyje 
  3. Sėkmingų istorijų sklaidos trūkumas 
  4. Verslo poreikio investuoti į dizainą stoka 
  5. Lietuviško dizaino įvaizdžio problemos 

Siūlomi sprendimai dėl susikalbėjimo didinimo ir dizainerių rengimo: 

  1. Ekonominių disciplinų plėtra dizainerių rengimo procese 
  2. Verslo įmonių užduotys studentams, bendri projektai tarp studentų, dėstytojų ir verslo įmonių 
  3. Platformos bendradarbiavimui (hub‘ai, inkubatoriai) 
  4. Praktikų, verslo atstovų paskaitos studentams 
  5. Sėkmingų pavyzdžių viešinimas 
  6. Bendri renginiai verslo ir akademinei bendruomenei (reguliarus forumas, Karjeros dienos, bendri seminarai) 

Dalyvių mintys

Verslo lūkesčiai dizaino specialistų rengimo atžvilgiu

Tai nėra vien tik verslo problema, ar vien edukacijos, bet yra bendra problema. Žmonės [dizaineriai], kurie ateina į įmones, jie būna ne iki galo paruošti, nepilnai suvokia, kas yra pramoninis dizainas, kokią reikšmę dizainas turi versle, pardavimuose, pelningume ir įmonių konkurencingume...

.. yra didžiulis skirtumas tarp menininko ir dizainerio. Jeigu ateina menininkas, kuris puikiai paruoštas Vilniaus dailės akademijos, tai jis tikrai turi labai gerų minčių, idėjų, jo vaizduotė labai gerai išlavinta. Tačiau jisai negali prisitaikyti prie pramonės, nes realiai jis neturi tam tiktų pagrindų... Ir natūralu, kad mes, verslas, galėtumėm prisidėti prie edukacijos, išreikšdami savo poreikius.

Problema – kokybiškos dizainerių paslaugų pasiūlos nebūvimas. O ta netinkama kokybė suprantama taip, kad dizaineris, ateinantis į įmonę nesupranta, ko reikia iš jo verslui.

Rinka yra globali. Rinkos poreikis yra šiandien ir verslui reikia prie jo prisitaikyti. Verslas neturi galimybės laukti metus ar du, kol jam paruoš specialistą. Ir verslas gali rinktis iš visų dizainerių. Mes nekalbam, kad verslas renkasi tiktai iš lietuviškų dizainerių. Tai reikia suprasti, kad specialistai, rengiami akademijoje, turi konkuruoti globalioje rinkoje. Akademija negali pasakyti, kad mes ruošiam tik taip ir taip, ir taškas...

Edukacija turi būti lakstesnė. Jeigu rinkoje yra kažkokie pokyčiai, vadinasi edukacinėje sistemoje irgi turėtų atsirasti tam tikros korekcijos. Ko pas mus tikrai trūksta. Čia ne tik apie Dailės akademiją kalbant, su tuo mes tikrai įvairiose srityse su tuo susiduriam.

Verslininkai, vadybininkai taip pat turi suprasti kokį indėlį turi pramoninis dizainas ir konceptualumas versle.

Kaltinti akademiją, kad neparuošia dizainerių, kurie pritaikyti pramonei, yra neteisinga. Pramonė taip greitai keičiasi irturėti iliuzijų, kad galima paruošti žmones, kurie ateis ir bus prisitaikę, yra nerealu. Mes tai džiaugiamės, kad ateina kūrybiški žmonės ir įsimylėję į daiktą. ... O kas liečia pritaikomumą, tai mes turime du departamentus, vieną - kur kasdien konstruojame nestandartinius gaminius ir kitą, kuris kuria standartinius gaminius. Tai kai iš vieno skyriaus į kitą perkeliam darbuotoją, jam adaptuotis reikia kelių mėnesių, kad perprasti ten visą sistemą. Tai manau, kad Vilniaus dailės akademija negali paruošti specialistų, kurie būtų prisitaikę ir žinotų pramonę.

Studijas baigusiems trūksta ekonominio suvokimo.

Pas mus Lietuvoje dizaineris yra labiau menininkas. Visi dizaineriai nori būti labiau menininkais. Bet reikėtų suprati, jog vienetai bus menininkais, o dauguma dirbs įmonėse.

Dizaineriai supranta, kad daiktas turi būti gražus, bet „gražumas“- tai yra viena iš penkių savybių, kurią turi turėti daiktas ir, aš sakyčiau, bene mažiausiai svarbi. Kitos savybės yra funkcionalumas, technologiškumas, ekonomiškumas, ir toliau pagrindinis dalykas - turi atitikti lūkesčius ar įmonės koncepciją... Tokiu būdu... tas gaminys yra visos kompanijos kūryba ir dizaineris yra vienas iš.. [komandos narių]. Dar yra technologai, marketingistai, ekonomistai ir visi kiti. Ar mes norime turėti dizainerį, kuris viską už mus padaro?

Dizaineris ir neturi visko mokėti, bet jis nesusišneka su kitais įmonės specialistais, nesupranta jų lūkesčių...

Įmonių požiūris į dizainą

Reikia keisti verslo požiūrį į dizainą. Verslas turi labai aiškiai suvokti dizaino kuriamą naudą. Jeigu užsakovas suvoks naudą, tai tada ateis ir pasiūla. Ta prasme, atsiras paklausa, atsiras ir pasiūla. Toks jausmas, kad dalis verslininkų gyvena taip – neapsisprendę dar...

Problema - lietuviško dizaino įvaizdis kaip pridėtinė vertė produktuose, eksportuojant ar darant kažką. Kitų problemų neradom, nes verslininkai sako: jeigu reikia, tai mes nusiperkam gerą dizainą.

Jeigu kalbame apie verslininkų edukaciją, tai reiškia, kad pas mus verslininkai tamsūs ir neapsišvietę. Verslininkai tai - žmonės tie, kurie pradeda ir daro biznį, jie išsiskiria tuo, kad turi pojūtį, kur ir kokį biznį galima padaryti. Kurie to pojūčio neturi, tai jie nėra verslininkai. Pas mus buvo išsakyta, kad reikia keisti visuomenės požiūrį. Manau, požiūrio keitimas yra pats beviltiškiausias, sunkiausias dalykas. 

Šiuo atveju kalbame ne apie visuomenės edukaciją. Pavadinkime tai - įmonių, ne verslininkų, edukacija. Mes kalbamės su pakuotės dizaineriais, kodėl nėra daugiau žmonių, dirbančių šioje srityje? Tai atsakas iš dizainerių pusės visuomet būna dvejopas. Pirmiausia, niekas nenori mokėti tų pinigų, kurie yra įdedami į tą darbą (pvz. siūloma 500 Lt už pakuotės sukūrimą, kas yra juokas), tai rodo nesupratimą, kiek yra svarbi pakuotė, pavyzdžiui pardavimams. Antra minima problema, kad užsakovas nežino, ko nori. Tu nuneši vieną variantą, tas netinka, antras netinka, ir trečias netinka. Įmonėms reikia ugdytis suvokimą, kaip iškomunikuoti poreikį dizaineriui. Kol neparašo techninės užduoties, tai ką gali suprasti dizaineris – ko iš jo nori? Užsisuka toks labai neteisingas ratas, kur niekas nelaimi.

Dar dėl įmonių edukacijos, tai jeigu atsiranda kažkokioje verslo šakoje įmonė, kuri investuoja į dizainą, domisi juo, kuria įdomius, inovatyvius produktus, tai kas atsitinka? Yra konkurencija ... kitos įmonės gi nemiega. Jos viską mato, kad konkurentų produktai perkami daug labiau. Tai tada jos irgi nori investuoti, bet klausimas tada, ar jos žino, ką nori nuveikti? Jeigu atsiranda geras vienas pavyzdys, tai tada atsiranda sekėjai to pavyzdžio. Jeigu įmonės.. matys gerus pavyzdžius, tai jų suvokimas augs.

...Verslininkai sako - jūs nieko neparuošiat, arba kažkokius padebesiais skraidančius. Su tuo reikia sutikti. Nes žmonės, kurie nori valgyt duoną, turi gaut atlyginimą. Atlyginimą moka gamyba. Viskas tvarkoj. Bet tas kūrybiškumas, bet ar verslininkas, vadybininkas supranta, kiek tas kūrybiškumas kainuoja...? Nebūtinai pinigais...

Viešinimas

Kalbėjom, kad kai pristatomi Ilja Laurso sėkmės pavyzdžiai, tai su jais sunku susitapatinti, nes tai yra labai išskirtinės istorijos. Galbūt reikėtų iškomunikuoti ir tokius paprastesnius „sėkmės pavyzdžius“...

Dar grįžtant prie viešinimo. Kas vyksta dabar? Jeigu sukuri ką nors įdomaus, tai siunti į kažkokius blogus, kurie dažniausiai yra ne Lietuvos. Ar atskiri žmonės Pinterest‘uose kolekcionuoja sau patinkančius lietuvių dizainerių pakuočių darbus. Ir kas žino jį, tas žino. Gal reikia tokios iniciatyvos, kad ir to blog‘o, išnaudoti tą socialinį gyvenimą. Kažkas turėtų labiau populiarinti tuos pasiekimus.

Verslo socialinė atsakomybė

Ką mes stengiamės.. tai visų pirma daug dirbti su Lietuvos dizaineriais. Ir jeigu pavyksta padaryt gerų darbų (o tikrai pavyksta), tai investuojam į šių dizaino darbų viešinimą. T.y. dalyvaujame visokiuose apdovanojimuose, dizaino bloguose ir t.t. Tiesiog suvokiame, kad mums kaip įmonei tai- mažytė nauda, bet matom, kad tai svarbu yra šaliai, Lietuvos dizaineriams. Užsisuka toksai ratas: jeigu pamato gerą pavyzdį, tai kažkas sako: aš irgi norėčiau pamėginti.

Buvo pasakyta, kad aukštoji mokykla, kuri rengia dizainerius, turi guviai reaguoti į rinkos pokyčius. Tas praktiškai labai sudėtinga, juolab, kad paskui buvo pasakyta, kad ir patys gamybininkai arba gamybos verslininkai kažkokiu būdu turi bendradarbiaudami tą daryti. Man įdomu, kokios yra verslo galimybės investuoti į tą dizainerių parengimą?Pvz. ar gavus tą menininką-dizainerį, galima užsiimti tam tikru perkvalifikavimu vietoje? Dėl to, kad žmogus atėjęs iš akademijos, jis tikrai nežino pagrindinių verslo gamybos, madų ir kitų naujienų, bet kokia galimybė į tai investuoti?

Prieš mus buvo pasakyta, kad dizainas- 99 procentais ne menas, dizainas yra viena iš 5 gamybos sudedamųjų dalių. Viskas. Akademija turi ambicingesnių tikslų, padaryt ir Statkevičiaus ar pan. lygio dizainerius. Bet čia yra dalykai, kuriuos reikia balansuoti. Kadangi gamybininkai sako, kad geriau mums nusipirkt italą, tai ar turit galvoj, kad galima čia kažką Lietuvoj padaryti, t.y. priėmus kūrybingą žmogų, pastatyt jį nuo debesų ant žemės?

Investavimas į studentą, tai panašiai kaip žaidimas loterijoje. Kokia tikimybė, kad jį laimėsi? ... Čia yra tas pats, kas tyrimų finansavimas, tą daryti gali tik valstybė. Mokslo finansavimą gali tik valstybė daryti.

Investavimas vyksta pastoviai. Mes daug investuojam į dizainerius ir nekalbu vien tik apie pinigus... Iš principo pakuotės kūrimo darbas vyksta bendroje grupėje su dizaineriu, tai nėra, kad atiduodam užduotį ir tikimės kažko sulaukti. Mes iš savo pusės dedam labai daug pastangų ir žinių dizaineriui nebijodami, kad vis nubėgs ir konkurentui sukurs kažką, bet tikrai žinodami, kad mes tik tada pasieksim tą bendrą ir gerą produktą, jeigu kartu eisime link to tikslo abu - ir verslas ir dizaineris.

Lygiai taip pat ir mes, samdome žmones darbuotojų edukacijai. Mūsų versle Lietuvoje nėra tai ruošiančių mokyklų, tenka siųstis mokytojus iš užsienio, mokėti pinigus ir taip apmokyti darbuotojus. Tai tuos žmones irgi stengiamės kažkaip tai paruošti, o per dieną jų neparuoši. 

Aš žinau kaip verslininkas, kad yra [specialistų rengimo] problema, bet aš neturiu laiko apie tai galvoti. Bet jeigu mane pakviesit ir sakysit: davai darom, tai ir baldai, ir kiti ateis.

Tos edukacijos reikia. Kiek aš susidūriau su naujai ateinančiais žmonėm, tai ką aš jų klausiu: ką jie mokėsi? Kiek jie mokėsi? Jie patiria didžiulį nusivylimą, kad jie mokėsi ne visai tą, ko jiems reikia šiai dienai. Tai ir tu pajauti nusivylimą. Tai toj situacijoj arba įmonė turi laiko ir lėšų skirti, kad edukuoti tą žmogų šiandienos poreikiams arba neturi. Gal tas žmogus turi potencialą, bet tu jo turi atsisakyti.

Bendradarbiavimo galimybės

Potencialios bendradarbiavimo priemonės - praktikų paskaitos, verslo užduotys studentų darbams. Ar įmonės dalyvautų? Gal nedalyvauja, nes nežino galimybių?

Verslo įmonių į akademiją ateina labai daug. Bet jos ateina vieną kartą, antrą kartą nebeateina. Mes turime 50 įmonių sąrašą, kurios daro nedidelius projektėlius. Bet kaip padaryti, kad būtų tęstinumas? Mes kalbėjom, jog įmonė norėtų, kad studentas darytų projektą nuo idėjos iki prototipo, ir taip įmonė taip galėtų vystyti idėją nedideliais kaštais. Nes kūrybiškumas yra beribis, studentai gali prigalvoti, bet kai reikia detalizuoti projektą, tai jiems pritrūksta žinių. Diplominio arba magistrinio darbo tema galėtų būti pagal įmonių suformuluotą poreikį, bet reikia turėti omeny, kad tas darbas išsitęs laike. Semestrinis darbas trunka 3 mėnesius, magistrinis - du metai.

Universitetams reikia galvoti apie hub‘us, inkubatorius, kurie galėtų būti tramplynas geresniems studentams kažkokius projektus plėtoti. Nes studentai yra studentai, jie mokinasi. Jie negali sukurti iš karto .... Tai geriau turėti tame inkubatoriuje 3-5 žmones, kurie išsiinkubavo, išėjo, atėjo nauji... Inkubatorius būtų toksai atviresnis bendradarbiavimui.

Siūlom ekonominių disciplinų įvedimą dizainerių rengimo procese, kad būtų dizaineriams ateity lengviau susikalbėti su vadybininkais, kad žinotų pagrindus, savikainos skaičiavimą ir kt. VDA pasirašė bendradarbiavimo sutartis su aukštosiomis mokyklomis, tai va reikia išnaudoti.

O susikalbėjimui reikalingas kažkoks tai forumas, kuriame būtų galima būtų pakviesti iš vienos pusės dailininkus arba dizainerius, iš kitos pusės - kurie dirba gamyboje ir jiems reikia šito, kad jie galėtų kartu susirinkti. ..reikia padaryti tokį reguliarų forumą... ir dėstytojams jame dalyvauti būtina. 

Mes sprendimo būdų daug turim... Kaip vienas variantų - 6 puslapis šalia nusikaltimų Lietuvos ryte su antrašte „Juos pražudė dizainas“. Jeigu gera istorija – tai antraštė „dizainas išgelbėjo“. Tai sudomintų šia sritimi. Keiksmažodis „dizainas“ taptų kaip inovacija. Visi šnekėt pradėtų.

Turi būti savininkas, kam to reikia. Verslui dizaino reikia tik tiek, kiek tai padeda uždirbti. Jeigu [įmonei] pavyksta uždirbti iš medžiagų ir technologijų, jai nereikia dizaino. Klausimas kam to reikia? Geriausia yra ne kalbėjimai, o praktinių darbų darymas. Ko reikia verslininkui? Yra trys sritys. Pirmiausiai, kvalifikuotos darbo jėgos. Kas tuo užsiima? Aukštosios mokyklos. Todėl turi būti projektai mokymo įstaigų, kurios siūlo potencialius darbuotojus konkrečiom įmonėm, kurias galima būtų įtraukti į vidų (jos galėtų studentą pritraukti praktikai, vėliau kažką atsirinkti įdarbinimui ir kt.). Toliau reikia jiems prototipų gaminių, iš kurių galima uždirbti: tai čia hub‘ai ir panašiai. Klausimas kas iš to daro biznį? Tai gali būti dizaino studija. Va įkūrė hub‘ą , kuriame sprendžia įmonių problemas. Trečia sritis - reklama verslui. Kas gali daryti verslą reklamos per dizainą, kad verslininkai sutiktų dalyvauti? Tai galbūt gali būti asociacijos, dar kažkas tai. Tai apibendrinant turi būti bendri projektai „kepant“ žmones, prototipus ir reklamuojant dizainiškus verslus.

Kitose mokyklose vyksta atvirų durų dienos (karjeros dienos), kai kviečiami įmonių atstovai. Kad galėtų tiek studentas atsirinkti tą įmonę, kuri įdomi jam, tiek įmonės galėtų dalyvauti, pristatyti savo sritį, sudominti, juk čia labai svarbi yra motyvacija. Jeigu užmotyvuoji žmogų, tai jis bus suinteresuotas lavintis toje srityje. Grubiai, ką daro įmonės tuose renginiuose – jos pardavinėja save studentams. Taip ir studentas turi galimybę tiesiogiai bendrauti su įmone ir tai pakeičia jo mąstymą. Čia taip pasitikrinimui, kokios mano mintys ir ko įmonei reikia..

Va dar užsirašiau... ilgą laiką ieškojom su dizaineriu pakuotės dizaino kursų, apmokymų (2-3 dienų seminarai) ir realiai net Europoje sudėtinga yra tokius rasti. Va ir Vilniaus dailės akademija minėjo, kad trūksta dėstytojų. Tai galbūt galima būtų apjungti tiek Vilniaus dailės akademijos, tiek įmonių poreikius atskiroms sritims ir suorganizuoti bendrus seminarus. 

Taip, tai aktualu. Mes kaip įmonė galim dengti dalį tų lektoriaus išlaidų. Nes tą pačią problemą turi ir įmonės, ir studentai. 

Tam, kad susikalbėti, reikia suvesti kartu, ir tas praktikų įmonėse momentas yra labai svarbus. Į tas praktikas įmonėse žmonės turėtų išeiti per [karjeros dienas], kai verslas pristato savo veiklą ir sritį, kur reikalingas dizaineris. Ankstyvasis proforientavimas studentų. Kai jie gavo minimalius pagrindus savo profesijos, mes pradėtume pasakoti truputi giliau apie kiekvieną sritį, kurioje jie galėtų pradėti dirbti. ... Susikalbėjimui padėtų tas, kad pas mus yra būsimieji dizaineriai, o kažkur yra būsimieji direktoriai įmonių arba vadybininkai. VDA jau yra projektėlių, kur VGTU, VDA, Riomerio studentas daro bendrą projektą.

Studentai iš ISM yra daugiau vadybininkai, bet kas man patiko pas juos, tai, kad praktika yra labai aiškiai apibrėžta. Kaip kartais sako: nuėjau pas pažįstamą verslininką, pasirašė man ir išėjau. Bet realiai ten labai aktyviai praktikoje dalyvauja dėstytojas, studentas ir įmonė. Kad impulsas ateina iš to, kad dėstytojas man skambina ir sako: aš turiu keletą studentų, kuriuos norėčiau atvesti pas jus į praktiką, ar jūs sutiktumėte ir kokių jūs turite lūkesčių? Mes skyrėm tam tikrą dienų skaičių, kada apsibrėžėm, kas mums aktualu kaip įmonei, kas jiems aktualu iš jų mokymo medžiagos ir kaip mes tą visą galim apjungti kartu. Ta prasme, realiai iš kiekvieno studento gali pasiimti gerų žinių, tikrai gauni impulsų iš kitokių dalykų, tai čia iš vadybinės pusės. Jeigu iš dizaino pusės būtų galima apjungti, aš tikrai mielai priimčiau tokį studentą praktikai.

Nuotraukos FB