Romualdas Lankauskas | NETIKĖTI NUŠVITIMAI

Romualdas Lankauskas | NETIKĖTI NUŠVITIMAI
Tapyba, darbai ant popieriaus, piešiniai, koliažai, objektai
2024 03 07–30

Atidarymas: kovo 7 dieną, ketvirtadienį, 18 val. 
VDA parodų salės „Titanikas“, Maironio g. 3, II aukštas

Romualdas Lankauskas (1932-2020) – žinomas Lietuvos prozininkas, dramaturgas, dailininkas. Turbūt ne vienas iš mūsų skaitęs jo romanus, apysakas ir ypač meistriškas – lakonišku pasakojimu, paradoksalių ir dramatiškų situacijų kūrimu, žmogiškosios prasmės paieškomis paženklintas noveles. Tai, kad dar mokyklose studijavome (ar ir šiomis dienomis bandome perprasti) „Senį ir jūrą“ irgi yra šio, dar ir vertėjo, nuopelnas. 

Mažiau kas žino, jog R. Lankauskas buvo puikiai įvaldęs ne tik plunksną, bet ir teptuką. Savo kaip dailininko kelią pradėjęs praeito amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje, jis buvo vienas pirmųjų ir nuosekliausių abstrakčiojo ekspresionizmo atstovų Lietuvoje. Kūrėjas (beje, mūsų kraštuose vienas pirmųjų pradėjęs tapyti akriliniais dažais) prisipažinęs, kad jo tapybos mokytojais buvę Europos, Amerikos, Japonijos muziejai ir galerijos, taip pat dailės albumai, savo pirmus abstrakčius darbus sukūrė 1961 metais, po apsilankymo Moderniojo meno muziejuje Paryžiuje (Musée d'Art Moderne de Paris) ir gyvai pamatytų klasikinio modernizmo atstovų (Georges Braque, Paul Klee, Joan Miró) šedevrų. Sovietiniais laikais tai buvo drąsus iššūkis totalitarinei sistemai. Prieš keliolika metų pats R. Lankauskas pasakojo: „Mano prisilietimas prie meno jau trunka daugiau nei keturiasdešimt penkerius metus. Kadangi tapiau abstrakčias kompozicijas neturėdamas nė menkiausios studijos (ją įsigyti sovietmečiu buvo beviltiška), o dalyvauti valdžios palaimintose parodose buvo visiškai neįmanoma, tad ir nebandžiau į jas patekti, kai abstrakcionizmas kompartijos ideologų buvo paskelbtas ‚ideologine diversija‘. Ir tai skambėjo kaip pakankamai grėsmingas įspėjimas... <...> Partija gerai suvokė, kad menas – pavojingas dalykas. Jis išlaisvina žmogų ir jo dvasią“. O ir Nepriklausomybės laikotarpiu abstraktus matymas ir mąstymas toliau nuosekliai buvo plėtoti kaip sąmoninga pozicija prieš totalinį vartotojiškumą bei įsigalintį komformizmą. 

Vis tik dailininkui visų pirma rūpėjo formos ir kolorito problematika. R. Lankausko vizualiai raiškai yra būdinga jo paties ne kartą aprašytai džiazo muzikai būdinga ritmika, linijų ir dėmių, potėpių ir štrichų dėka spontaniškai bei gestiškai atsirandantys spalviniai deriniai, improvizacinis kompozicinių struktūrų konstravimo pobūdis. „Atsisakiusi figūratyvumo, abstrakcija nieko nepraranda, tikrai išplečia tapytojo galimybių ribas. Tačiau ji nepriklauso vaizduojamai dailei, kadangi ne vaizduoja, bet tik išreiškia įvairius dalykus – pasaulėjautą, nuotaiką, dvasinę būseną, egzistencinę būties sampratą ir panašius fenomenus“, – teigia menininkas.

Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ bene pirmą kartą taip išsamiai bandoma pristatyti gausų ir įvairialypį R. Lankausko vizualiosios kūrybos palikimą. Tai savotiška retrospektyva, kurioje žiūrovai supažindinami su dailininko tapyba, darbais ant popieriaus, piešiniais, koliažais, objektais. Ekspozicija suformuota chronologiniu (nuo pirmųjų ir ankstyvųjų iki vėlyvųjų ir paskutiniųjų kūrinių) ir tematiniu (atskleidžiant pagrindines temas bei inspiracijos šaltinius) principais. 

---

Romualdas Lankauskas 

• Gimė 1932 m. Klaipėdoje, mirė 2020 m. Vilniuje.
• 1950–53 m. studijavo Vilniaus universitete (rusų kalbą ir literatūrą). 
• 1952–53, 1959–60, 1973 m. dirbo kultūrinių leidinių redakcijose. 
• Rūpinosi lietuviškojo PEN klubo Lietuvoje steigimu; pirmasis jo prezidentas (1989 m.)
• Iš Visuotinės lietuvių enciklopedijos: „Lietuvių prozoje sukūrė glaustos novelės modelį, ją papildė miesto, inteligentijos tematika (rinkiniai Klajojantis smėlis 1960, Kai nutyla trompetas 1961, Trečias šešėlis 1964, Nuo ryto iki vakaro 1965, Pilka šviesa 1968, Šiaurės vitražai 1970, Akimirka ir amžinybė 1976, Romantiškas vakaras prie nurimusios jūros 1996, Būgnininko niekas nesiklauso 2004). Parašė apysaką Džiazo vežimas (1971), Šmėkla (1974). Kūryboje vyrauja etinė psichologinė problematika, būdinga stiliaus lakoniškumas. Lietuvių prozoje sukūrė naują inteligento tipažą: jis išsilavinęs, turi savitą gyvenimo stilių ir tuo priešinamas šabloniškam bendravimui ir kolektyvizmo dvasiai. Personažai išgyvena poetinės prigimties ir aplinkos miesčioniškumo, rutinos konfliktą. 20 a. 7 dešimtmetyje lietuvių novelei pritaikė santūrią pasakojimo manierą, kompozicijos simetriją, nutylėjimus, pauzes, potekstę. Geriausių R. Lankausko novelių dvigubas planas – ironiškas sovietinės tvarkos neigimas ir personažo vidinė autonomija“.
• Kūrybos išversta į 10 kalbų.