Giedrius Kazimierėnas | Pragaro giesmės

Vilniaus dailės akademijos parodų salėse "Titanikas" (antrame aukšte) bus pristatomas profesoriaus tapytojo Giedriaus Kazimierėno per septynerius metus (2014-2021) sukurtų įspūdingo naratyvo 10-ties monumentalių tapybos darbų ciklas „Cantos. Pragaro ir Skaistyklos giesmės“, kurį įkvėpė Dantės Alighieri poema „La Divina Commedia“.

Parodos atidarymas rugsėjo 1 d. 18 val.

Lygiai prieš 700 metų, prieš pat savo mirtį garsiausias viduramžių Italijos poetas ir Europos literatūros paveldo genijus Alighieri Dante (1265-1321) užbaigė pasaulinio literatūros šedevro šlovę pelniusią poemą „La Divina Commedia“ (Dieviškoji komedija), kurią sudaro trys dalys Inferno (Pragaras),  Purgatorio (Skaistykla), Paradiso (Rojus).

Giedrius Kazimierėnas šiuolaikine ekspresyvios figūratyvinės tapybos kalba paveiksluose perteikia asmeniškai apmąstytas žmonijos ir pavienio žmogaus dorovės nuopolio problemas, aktualiai išplėsdamas šiuolaikinės tapybos ribas į daugiabriaunės ontologinės filosofijos gelmes.

Dailininkas anatomiškai preparuoja nuodėmės sąvoką, apmąsto žmogaus ir visuomenės moralinės naštos svorį, kai susitinka šlovė ir nuopolis, pavydas ir aklumas, geiduliai ir godumas, atsargus prisitaikymas ir pranašo kančia.

Pasak autoriaus, „jeigu tapydamas Lietuvos istoriją prie molberto nebūčiau praleidęs 17 metų, nebūčiau pajutęs to kvapą gniaužiančio skonio, kurį gali suteikti tik reikšminga tema, matyt niekada nebūčiau  išdrįsęs prisiliesti prie ,,Dieviškosios komedijos“.

Visi paveikslai parodoje eksponuojami pirmą kartą. Dešimties drobių ciklą sudaro 7 paveikslai pagal Dantės „Dieviškosios komedijos“ iš pirmosios dalies „Pragaras“ pasirinktas septynias giesmes-canto („Kokonai“, „Ištvirkėliai“, „Savižudžiai“, „Veidmainiai“, „Išdavikai“, „Prekiautojai bažnytinėmis apeigomis“, „Paniekinę Dievą, gamtą ir meną“) ir 3 paveikslai iš antrosios dalies „Skaistykla“ pagal pasirinktas giesmes-canto („Pavyduoliai“,“ Išpuikėliai“, „Pavydo mišios“).

PRAGARO GIESMĖS

Kūrėjas, kuris ryžtasi interpretuoti Dantę, turi išskirtinę galimybę palytėti „amžinąsias“ žmogiškas problemas, kurios šiandien lygiai tiek pat aktualios, kaip buvo prieš 700 metų, Dantės laikais.

Visos vadinamosios „globalios“ pasaulio problemos, kurias mes patys ir sukuriame, turi savo pradžią žmogaus sielos gelmėse. Kiekvieno iš mūsų sieloje. Tai, kas tūno žmogaus viduje, tai, ką žmogus kartais savyje laiko giliai užslėpęs, netgi nuo paties savęs, – pavydą, egoizmą, gobšumą, veidmainiškumą, visa tai galop įgyja konkretų pavidalą, materializuojasi ir pavirsta socialiniais konfliktais, karais, ekologinėmis katastrofomis ir t. t. 

Mes išmokome savo tikrąjį sielos turinį, tikrąjį savo sielos veidą užmaskuoti, pagražinti įvairiomis kaukėmis – savo statuso išpūstu įvaizdžiu, kažkokia sukurpta ideologija, kuria pridengti tikrieji interesai, kažkokiais „pasaulinio“ lygio pseudoprojektais, vietoj kurių turėtumėte dirbti paprastus ir reikalingus darbus. Šiuolaikinė kultūra pavirto komercine preke ir patogia širma, skirta paslėpti nejaukią esmę.

Todėl, norėdami suvokti daugelio mus supančių problemų tikrąjį priežastingumą, turime išdrįsti pradėti  nelengvą žygį - kelionę į savo sielos slaptųjų labirintų gelmes. Tokiai kelionei sunku rasti geresnį palydovą nei Dantė.

Dialogas su Dante  ir savo sąžine nėra lengvas. Dantės padiktuotas bekompromisinis maksimalizmas ir atvirumas mus įpareigoja atsakyti tuo pačiu – atvirai ir reikliai žvelgti į save ir į pasaulį.

Daug dailininkų per istorijos šimtmečius bandė palytėti Dantės kūrybą. Viduramžių miniatiūrų meistrai iliustravo pirmuosius „Dieviškosios komedijos“ leidimus, vėliau – didieji renesanso genijai – Botičeli, Mikelandželas, dar vėliau – Delekrua, Dore, Rodenas, Dali, Gutuzo Raušenbergas ir t. t. Kartais tie kūriniai buvo tiesiog „Dieviškosios komedijos“ iliustracijos, o kartais – monumentalūs kūriniai, kuriuose atsispindi ir Dantės idėjos, ir dailininko laikmečio dvasia.

Kurdamas savo ciklą, pasirinkau keletą giesmių iš „Pragaro“ ir „Skaistyklos“. Būtent šių Dantės veikalo skyrių nuotaiką ir dvasią labiausiai jaučiu plevenant mūsų pasaulio atmosferoje. Iš daugybės Dantės išvardintų nuodėmių, kurias nusidėjėliai išperka kentėdami pragare ir skaistykloje, savo paveikslams, kaip siužetinius motyvus, rinkausi „subtilesnes“ nuodėmes, kurios paprastai sunkiau atpažįstamos, tarsi užslėptos, kurias nėra paprasta nei suvokti, nei dešifruoti. Jos gali turėti plačią interpretaciją ir, kas man ypač svarbu, – sąšauką su mūsų laikmačiu.

Mane labiau domino ne Dantės pragaro nusidėjėlių fizinės kančios siurrealistiniai efektai, bet nusidėjėlių psichologija, idėjos, nuodėmės motyvacija, nuodėmės „anatomija“ ir jos „preparavimas“.

Per šimtmečius labai pakito žmogaus moralės, taigi – ir nuodėmės samprata. Štai Arachnė, talentinga Lydijos audėja, užrūstino deivę Atėnę (Minervą) ir buvo paversta voru už tai, jog išdrįso su ja lenktyniauti audimo menu... (Ovidijaus „Metamorfozės“). Mūsų atgrubusi sąmonė sutrinka – bausti vien už tai?

Kas yra nuodėmė XXI a. žmogui? Kas yra nuodėmė, jeigu talkinant Nyčės filosofijai Dievas buvo „numarintas“? Šiuolaikinė kultūra mums nuolat teigia – Dievas mirė, jo nebeliko!  Gal tuomet nebeliko ir nuodėmės? Kokia prasmė galvoti apie nuodėmę, jeigu Dievo nėra? Atsakyti į šį klausimą mums padeda Dantė.

Dantės pragaras, skaistykla ar rojus yra ne vieta, o sielos būsena. Mūsų sielos būsena, kuri yra kasdienės veiklos, kiekvienos nugyventos dienos užtarnautas atpildas.

Prof. Giedrius Kazimierėnas
Parodos autorius, tapytojas, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas.

Giedrius Kazimierėnas 

• Gimė 1948 m. Teberiškės kaime, Švenčionių raj.  1972-aisiais baigė tapybos studijas Vilniaus dailės institute. 1972-1979 m. dirbo Kultūros paminklų restauravimo treste sieninės tapybos restauratoriumi.
• Nuo 1980 m. yra Vilniaus dailės akademijos tapybos dėstytojas, profesorius. 2002-2003 m. ėjo LR Kultūros ministerijos sekretoriaus (viceministro) pareigas.
• 1972-1989 m. sukūrė garsiąją naktinių-bohemiškųjų tapybos darbų seriją, kurią tapybos gurmanai vertino kaip žavingai elegantišką šiuolaikinės tapybos stilistinį tiltą su El Greco, Giacometti ir Modigliani ekspresyviai manieristiniu figuratyvu. 
• 1982-aisiais dailininkas nutapė žymųjį paveikslą – bene taikliausią iki šiol sovietmečio alegoriją – „Apdengtos skulptūros“. Šį tapybos darbą įsigijo Lietuvos dailės muziejaus ir jis buvo eksponuojamas Nacionalinės dailės galerijos nuolatinėje ekspozicijoje nuo jos atidarymo 2009 m.
• Po Lietuvos Nepriklausomybės dailininkas nutapė „europinius“ ciklus po pirmųjų kelionių į Vakarų Europą (Prancūziškas ciklas, Itališkas ciklas, Graikiškas cilklas, Ispaniškas ciklas), stilistiškai pratęsdamas ankstyvųjų Vilniaus naktinių-bohemiškųjų darbų seriją.
• Nuo 2001 m. tapytojas brandaus homeriško naratyvo drobėse per du dešimtmečius įamžino svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius ir jos herojus: „Mindaugo karūnavimas. Lietuvos krikštas“, „Gedimino laiškai“, „Kęstučio laidotuvės. Žalčio užkapojimas“, „Algirdo žygis į Maskvą“, „Algirdo pergalė prie Mėlynųjų vandenų“, „Zimburgės vestuvės“,  „Pirmojo Lietuvos Statuto priėmimas“, „Žalgiris. Rūstybės diena“, „Barboros Radvilaitės laidotuvės“, „Vilniaus Gaonas“, „Mažasis Dubingių altorėlis“, Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės laiškai“, etc.
• 2011 m. apdovanotas LR Vyriausybės kultūros ir meno premija, skirta “už įspūdingus pastarųjų metų Lietuvos istorinės tematikos paveikslus”.
• 2014-2021 m. sukūrė 10 monumentalių drobių pagal Dantės Alighieri „Dieviškosios komedijos“ pragaro ir skaistyklos giesmes. Visi šie ir ankstyvieji tapybos darbai sukurti asmenine iniciatyva iš intelektualiai kūrybinio įkvėpimo.

Paroda atidaryta visuomenei Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Titanikas“, rugsėjo 1-25 d.
Parodos kuratorė – dr. Rasa Gečaitė
Parodos partneris – Italų kultūros institutas Vilniuje