Atvira galerija

Apie parodą pasakoja VDA psichologė, parodos „Psichikos atspaudai“ kuratorė Nijolė Goštautaitė Midttun

Video matyti: Saulė Šmidtaitė „Call it like you see it“ (šilkografija, 2020), Laura Motuzaitė „HAIKU3“ (keramika, 2019), Eglė ganda Bogdanienė „Pirmas laiškas“ (veltinis), Karina Surpina ir Andrej Novikov  „Superforma“ (performansas, 2020), Diana Baužytė „Virtuvė II“, „Virtuvė III“, „Įstrigus“, „Permąstymas“ (lino raižiniai, 2019-2020 m.).

Interaktyvus užsiėmimas

Diana Baužytė „Virtuvė II“, „Virtuvė III“, „Įstrigus“, „Permąstymas“ (lino raižiniai, 2019).
 

Savo darbais stengiuosi parodyti visą puokštę tarpusavyje susijusių emocijų. Neretai jos ateina visos kartu, kartais po vieną, o kartais viena iššaukia kitą. Tai - vienišumas ir vienatvė (iš pirmo žvilgsnio panašios, bet labai skirtingos emocijos) pasimetimas, laukimas, nuovargis, izoliacija, permąstymas, liūdesys ir nerimas, bet taip pat - ir ramybė.

Šias emocijas vaizduoju buitiškoje aplinkoje, naudodama pačią aplinką kaip būsenos atspindį - visa, ką mes darome ir jaučiame, atsispindi mūsų artimiausioje ir saugiausioje aplinkoje. Virtuvę, kaip vietą, pasirinkau neatsitiktinai - tai yra vieta, kurioje labai ryškiai atsispindi gyventojo/-ų jausmai: ar tai būtų spindinti tvarka, ar betvarkė su neplautais indais, išsimėčiusiais įrankiais ir šiukšlėmis. Tai yra vieta, kur dažniausiai kviečiamės svečius arbatos ar kavos, ir dalijamės savo išgyvenimais, jausmais ir patyrimais.

Diana Baužytė

Eglė Ganda Bogdanienė „Pirmas laiškas“  (veltinis)

Pirmieji sūnaus mėginimai komunikuoti raštu. Laiškas, kurį perskaityti gali tik mama.

Eglė Ganda Bogadanienė

Kotryna Danytė, Jolanta Sendaitė-Paulauskienė, Augustė Zukaitė, Marija Žiemytė, Gabrielė  Žiogelytė „Organai be kūno“ (veltinis, 2020)

Kotryna Danytė „Ne - žinau” (veltinis, 2020) ir Marija Žiemytė „Net neabejok“, (veltinis, 2020)

Rasa Justaitė-Gecevičienė „ ...ir užaugo pievoj taburetė“ (keramika, 2020)

 

Pagrindinis mano kūrybos motyvas - augalų interpretacijos, išreiškiančios amžinai besikeičiantį gamtos ratą, nepakartojamą savo individualumu ir netikėtumu. Kiekvienas daiktas gamtoje - tai atskiras peizažas,o mes galime jį matyti vientisą arba abstraktų, atskirom dalim arba dalių dalim. Stebėti iš paukščio skrydžio ir skruzdės akimis. Savo „peizažus“ kuriu naudodama įvairias keramikos konstravimo technikas, jungdama molį su medžiu, metalu“. Ši keraminių objektų kompozicija  įkvėpta genų technologijų. Genetinis kodas universalus - būdingas visiems žemės organizmams, beveik nepakitęs egzistuoja milijonus metų. Visa gyvybė gimininga, bendros kilmės. Genų inžinerija leidžia pasinaudoti genetine informacija, ją pagal poreikius pertvarkyti, net perkelti  iš vieno organizmo į kitą nepaisant tarprūšinių skirtumų. Taip augalai, mikroorganizmai ar gyvūnai įgyja naujų iki tol neturėtų savybių, tampa genetiškai modifikuotais organizmais (GMO). Genų inžinerija plačiai naudojama medicinoje, maisto pramonėje, žemdirbystėje, o aš pritaikiau keramikai. Pritaikiusi menines raiškos priemones, modifikuodama ir daugindama valgomus ir funkcionalius daiktus, kuriu keraminius objektus-personažus. Personalizacija (lot. persona - asmuo) - tai procesas, padarantis žmogų asmenybe, išsiskiriančia iš kitų žmonių individualia saviraiška. Šoje parodoje mano personažai - augalai susipynę su gyvūnais ir daiktais.

Rasa Justaitė-Gecevičienė

Justė Kuliešaitė „Kai užmerkiu akis” (spalvota litografija, tėčio daiktų kolekcija, analoginės fotografijos 2019-2020)
 

Važiuodama automobiliu mėgstu stipriai užsimerkti ir įsivaizduoti, kad visas prabėgęs laikas tėra vienas ilgas sapnas... Prisimenu, kaip snaudžiu ant galinės tėčio automobilio sėdynės ir jam vairuojant jaučiuosi be galo rami ir saugi. Bet automobilis staiga sustoja, variklį užgesina mama, trinktelėję durys pažadina mane iš svajų. Ir suprantu - tėčio šalia nėra, tėčio šalia ir nebus. Negaliu atsukti laiko, pakeisti to, kas įvyko, negaliu pakeisti praeities ir savo istorijos. Bet kurdama galiu papasakoti ją savaip. Galiu įsivaizduoti, kaip klajoju su tėčiu per kalnus, kaip stebime kartu išplaukiančius laivus, brendame per pajūrio smėlį. Kalbėdamiesi prisimename sulūžusią žaislinio kareivėlio ranką, stebuklingą jo sėkmės kryželį ar liūtą karalių, kuriuo tapti tėčiui nebuvo lemta. Tada aš vėl stipriai užsimerkiu ir pasineriu į vaizduotės pasaulį, kuriame atgyja istorijos apie tėtį ir čia vėl galiu pasikalbėti su juo, pasakyti tai, ko nesugebėjau ištarti jam esant kartu. Mintyse gimę pokalbiai su tėčiu bei prisiminimai virsta litografijos atspaudais. Tam, kad mano pasakojimas taptų suprantamesnis, pridedu išsaugotus tėčio daiktus, kurių kiekvienas turi savo man svarbią sentimentalią istoriją. Taip po truputį fantazijoms susipinant su praeities tikrove gimsta mano dabartinė realybė.

Justė Kuliešaitė

Marija Marcelionytė-Paliukė „Vėjas“ (video, 15 sek. loop, 2019)

Kūrinys apie patirtą jausmą kurio negali papasakoti žodžiais. Apie jėgą kurios akivaizdoje šypsaisi. Neįtikėtinai gera pajusti savo silpnumą. Atsipalaiduoji, nes tai kas vyksta - ne tavo valioje. Ir esi nežmoniškai dėkingas, kad Tave laiko priešpriešinis vėjas ir net norint nukristi veidu į priekį - to padaryti tiesiog negali. Ir nežinia ar grūmiesi su savimi ar su visu pasauliu. Greičiausiai - su savimi.

Marija Marcelionytė-Paliukė

Marija Marcelionytė-Paliukė „Žydės“, „Žydės po 1 metų“, „Žydės po 2 metų“, „Žydės po 3 metų”. Šilkografija, rankų darbo popierius, 2018.
 

Man visada atrodė, kad labai gerai atsimenu viską kas susiję su tulpių pražydinimu kovo 8-ajai mūsų daugiabučio namo svetainėje. Taip šeima prisidurdavo 1985-90 m., kai man buvo 8-13 metų. Nėra nei vienos buitinės nuotraukos, negaliu įrodyti, bet esu tikra, kad tulpių auginimas tiesiogiai konstravo mano asmeninį buvimą pasaulyje. Vis klausiu savęs kodėl atsimenu? Kodėl man tokie svarbūs šie su tulpėmis susiję atsiminimai? Juk nieko vaikiškai džiaugsmingo tame nebuvo. Tik konkretūs fiziniai darbai, kurie turėjo aiškius etapus, griežtus terminus ir tęsėsi ištisus metus.

Esminis faktorius - kovo 8-oji prisimenama (minima) visuomenėje kasmet. Mokslininkai tyrinėjantys atmintį šį „visuomenės leidimą atsiminti“ įvardija kaip esminį elementą leidžiantį ilgam išsaugoti ir asmeninius atsiminimus. Vadinasi tai yra svarbu. <...> Vagučių krypties pagal mamos pasakojimą nesugebėjau atkurti, bet jei buvo lysvės, jose reikėjo svogūnėlius skirti pagal dydį. Tai ir atvedė prie keturių šilkografijos atspaudų: „Žydės“, „Žydės po 1 metų“, „Žydės po 2 metų“, „Žydės po 3 metų”. O dydžiai - 43 mm, 33 mm, 23 mm ir 13 mm. – tai apytiksliai svogūnėlių skersmenys, pagal kuriuos virtuvėje vakarais darinėdavome ir rūšiuodavome tulpes. Skaičiai man per daug abstraktūs, atrodo didesni nei jų vaizdas.

Ir dar – bakalauro studijos trunka ketverius metus. Tiek, kiek trunka tulpės svogūnėliui subręsti, kad jis pražystų. Ši augimo/tapimo/laiko matavimo paralelė lydinti nuo vaikystės manifestuoja mano kasdienoje dirbant Vilniaus dailės akademijos dėstytoja. Aš nuolat viliuosi, kad pražys kiekvienas.

Marija Marcelionytė-Paliukė

Jovita Misevičiūtė „Kūnas ir siela“ (keramika, 2020)

 

Žmogus, galvodamas apie sielą dažniausiai yra linkęs manyti, jog tai kažkas nepaprasta, stebuklinga, angeliška, tauru ir susiję su Dievu arba dieviškąja energija. Esam linkę idealizuoti savo dvasiškumą ir sielos egzistavimą siejame su gėrio teorija. Siekiame tobulinti save, kad dar pagerinę sielą būtume ramūs, kad atsidursime rojuje. Šiame projekte neneigiu sielos fundamentalumo, bet manau, kad kasdienos kontekste net ir dvasingumas virsta banalybe ar net įrankiu merkantiliškiems tikslams. Žmogui kūnas išties labai svarbus ir brangus, jį mėgstame puošti, tobulinti ir visaip kaip lepinti, nors suvokiame jo laikinumą. Esame linkę daugiau dėmesio skirti savo išorei nei vidui. Būtent išoriškumas ir paviršutiniškumas dominuoja kasdienoje, nes galimybių gilintis į kažką nėra daug. Tai ypač ryšku vartotojiškoje ir skubančioje šiuolaikinėje visuomenėje, kuri pastaraisiais metais net tampa ekspozicine.

Kūno ir sielos santykyje matau paradoksą, kad kūnas mums duotas sielai pažinti, bet jo materialumas ir išoriškumas tampa dominuojančiu ir užgožia tikrąją esmę. Tai, ką jaučiame viduje, lieka tik asmeninėse patirtyse, o sielos pojūčius sunkiai pavyksta materializuoti. Pastangos virsta imitacijomis, pakaitalais,simuliakrais. Mūsų kūnas iš esmės tampa barjeru santykyje su kitais. Tačiau be kūno siela taip pat būtų per daug autonomiška, tolima ir svetima. Ši keraminių objektų instaliacija žaismingai ir šmaikščiai iliustruoja kūno ir sielos draugystę kasdieniniame, absurdų kupiname gyvenime.

Jovita Misevičiūtė

Laura Motuzaitė „HAIKU3“ (keramika, 2019)
 

Šiame kūrinyje, kurį pavadinau „Haiku3“, stengiuosi rasti santykį tarp vizualios ir literatūrinės raiškos. Darbo atspirties taškas - lengva, spontaniška Japonijoje susiformavusi poezijos kryptis - haiku ir pagrindinė raiškos priemonė - kubas - schematizuota, stabili geometrinė forma, viena pirminių, elementarių formų. Haiku poezijoje eilėraščiai kuriami pagal tam tikrą struktūrą, turi savo sandarą, atitinkamą skiemenų kiekį kiekvienoje eilutėje. Ant kubų atsiradusioje faktūroje atsispindi paprastumas, ramybė. Tai suteikia lengvumo ir padeda suardyti kubų kuriamą struktūriškumą. Toks būdas kuriant smulkią ir laiko reikalaujančią faktūrą primena ir dzen budistinę praktiką, kuri yra orientuota į emocinį ryšį, ramybę ir vienybę su gamta, buvimo su savimi jausmą, susitelkimą gyventi šia akimirka / dabartimi. Šis kūrinys - tai tarsi apibendrintas haiku rinkinys, sudėtas ne į knygos puslapius, o spausdintas ant kubų, svarbus ir artimas žiūros taškas. Priėję arčiau pamatome visas detales, galime perskaityti haiku eilėraščius ir suvokti naujas prasmes.

Laura Motuzaitė

Ieva Skauronė „Vakarienė“ (tapyba, 2020)
 

Darbas nutapytas man jau tapus VDA rektore, įsisukusi pareigų ir atsakomybių ratą . Ir tik baigusi darbą supratau, kad patiekalas jame esu aš.

Ieva Skauronė

Karina Surpina, Andrej Novikov | sold candy „Superforma“ (online video transliacija, performansas, 2020)

Saulė Šmidtaitė „Call it like you see it“ (šilkografija, 2020)
 

Paulė Vaitkutė „Miškas. Gyvybė ir mirtis“ (plastikas, 2020)