Virtuali paroda

SPIRITUS LOCI. Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto Grafikos skyriaus studentų darbai (1919-1939) iš VDA muziejaus rinkinių

Organizatorius:  VDA muziejus
Parodos kuratorius: Vidas Poškus 

1919 metais atkūrus senąjį Vilniaus universitetą (iki 1939 metų besivadinusį Stepono Batoro vardu), buvo įkurtas Dailės fakultetas. Jis veikė buvusiame Bernardinų vienuolyne (kur ir dabar yra Vilniaus dailės akademijos Senieji rūmai). Iš pradžių užsiėmimai veikė tik refektoriumo, dabartinės Gotikinės salės, ir kelių pirmojo aukšto celių erdvėse, vėliau Fakultetas plėtėsi. Veikė keturi skyriai – architektūros, tapybos, skulptūros ir grafikos.  Dailės studijos Universitete vykdavo ketverius metus. Pirmakursiai turėdavo išklaustyti parengiamosios programos dalykus, kitais metais privalėdavo rinktis specialybinius dalykus. Grafikos skyriuje būdavo galimybė mokytis ne tik lakštinės ar iliustracinės grafikos, bet ir taikomojo pobūdžio – poligrafijos, knygrišystės disciplinų. VUB Grafikos skyrių, kuriame šios specialybės ugdymo pagrindus suformavo profesorius Bonawentura Lenartas (1881-1973) baigė vėliau ne vienas žinomas Lenkijos dailininkas, čia studijavo ir reikšmingi lietuvių autoriai – Lietuvos dailės istorijos patriachas Vladas Drėma (1910-1995), tapytoja, grafikė, fotografė, fiksavusi Vilnių – Sofija Urbonavičiūtė-Subačiuvienė (1915-1980). 
Kuo pasižymėjo vilnietiškoji studentų grafika tarpukario laikotarpiu? Dailės istorikė Algė Andriulytė tai apibrėžė spiritus loci – „vietos dvasios“ idėjos terminu. Iš tiesų – XX a. trečiojo ir ypač ketvirtojo dešimtmečių S.Batoro universiteto Dailės skyriaus studentų (ne tik grafikų) darbuose yra ryškios dviejų epochų – senosios ir naujosios susikirtimas, nulemtas ypatingos vilnietiškosios dvasios, kurioje ateitis negali gyvuoti be praeities. „ Jaunųjų kūrėjų kartą, aktyviausius SBU Dailės fakulteto studentus bei absolventus, traukė ne tiek reprezentacinė dailė, žymių žmonių ar svarbių įvykių, vietovių įamžinimas, bet egzistencinės,
vidinės, bendražmogiškos temos. 4 deš. vis dažniau vaizduoti buitiški motyvai, menininkai siekė perteikti juose slypintį nepakartojamą miesto būdą, elegišką jo žavesį, teigė estetinę kasdienio gyvenimo vertę. Nostalgiškas požiūris į miesto šiandieną ir kartu reflektuojantis žvilgsnis į praeitį, savotiška saviieška būdinga šio laikotarpio vilniečių dailininkų kūriniams. Jos centre – žmogaus ir miesto – erdvės ir subjekto vidinio laiko ir ritmo sankirtos“ /Algė Andriulytė, „Tarpukario Vilnius: dailė ir valstybė“, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, 2019, t. 94, p. 147/.

[[preview external content]] https://spiritusloci.weebly.com