M. Marcelionytė-Paliukė | (Į)piešinys

<...> Kai sukuri piešinį-parodą, kuri nenufotografuojama – belieka pakviesti ją patirti <...>

Istorija:

Įsibėgėjant karantinui, kai viskas buvo užverta, labai greitai pasaulio muziejai ir galerijos žiūrovus ėmė kviesti į online parodas, ekskursijas, naviguojamas kompiuterio mygtukų pagalba. Pabandžiau jomis pasivaikščioti nelaimingumo jausmo ir vidinio erzelio vedama, bet pagavau save, kad aplankiau tik keletą ir tik tas, kuriose jau esu buvusi gyvai. Tad lyg pasikartojau, prisiminiau, ištraukiau į paviršių tikro buvimo konkrečioje erdvėje atmintį. Gali būti, kad labai greitai rasis technologiniai sprendimai, kai nebeatskirsime, kada iš tikrųjų, o kada per atstumą kur nors esame, bet kol kas bent man į erdvę reikia įžengti kūniškai. Noriu asmeninio patyrimo, judėjimo tarp kūrinių ir objektų, vedamo nuojautos, individualaus ritmo, nesivadovaujant logikos algoritmais, grįžimų ir praleidimų, tarpų, kvapų, žmonių šalia, ne anfas žiūrėjimo, mastelio, erdvės, architektūros, galų gale –  vyno taurės muziejaus kavinėje. Visko!

Jausdama ir patirdama šiuos aspektus mąsčiau, kad atlaisvėjus gyvenimui žmonės kaip niekad bus jautrūs, todėl pagalvojau, kad žiūrovą noriu pakviesti ne tiek į parodą, kiek į patį kūrinį, į jo vidų, o savuoju atveju – į piešinį. Į jį kaip į patirtį, tūrį, kaip į erdvę, neapribotą popieriaus formato, jo dvimatiškumo, ir tapti kūrinio kompozicijos dalimi, jo tęsiniu ar trikdžiu. Trumpai tariant – visas galerijos ekspozcines plokštumas paversti piešiniu, kuris neturi vieno, o ypač – teisingo žiūrėjimo taško ar trajektorijos, kinta priklausomomai nuo paros laiko ir kūno judėjimo jame.

/

Minčių nuotrupos:

Aš piešiu, kūriniai nemažų formatų, bet nuolatos persekioja jausmas, kad į juos netelpu. Baigusi vieną darbą, imuosi kito lyg su mintimi tęsti pirmąjį, bet fiziniai medžiagos ir studijos (rūsys su žemomis lubomis) erdvės aspektai mane riboja. Ima niršulys, smaugia negalėjimas išsisakyti. Dabartinius darbus, nors dalis jų jau tapę savarankiškais kūriniais, traktavau kaip užuominas parodai „(Į)piešinys“, kaip atspirties tašką, kaip iššūkį sau – pamėginti įvaldyti erdvę, įsipiešti joje ir įpiešti ją.

/

Galėjau eksponuoti jau sukurtus darbus, gal net įrėmintus, būtų pakankamai saugus ir tikriausiai gražus sprendimas. Bet visi jie man per maži, baigtiniai, teisingi.  Norėjau įerdvinti piešinį, įmesti save į visišką nežinomybę. Panašiai kaip kad ieškant išeičių nepažiniose situacijose ar bandant išgyventi (pandemija yra apie tai). Išbandyti, išmokti ir pasiteisinę metodai, priemonės, masteliai čia nesuveikė. Reikėjo išrasti. Norėjau įlįsti, įsibrauti į piešinio paviršių, faktūras. Čia daug žiūrėjimo kampų, nėra baigtinio kompozicinio taško. Lėtas judėjimas, kelios pusės ir aukščiai. O apie 19.45, jei diena saulėta, įsijungia penki ekranai. Tuo metu prisėdus ant vidinės palangės atsiveria dar viena erdvės dimensija. Tiesa, parodoje dalyvauja visos per 7-ius metus galerijoje veikusios parodos. Ačiū menininkams.

Dėkoju Lietuvos kultūros tarybai už skirtą individualią stipendiją šio piešinio-parodos sukūrimui.

Į instaliaciją galima įžengti nuo 8.00 iki 20.00 val. kiekvieną dieną iki liepos 31 d. VDA parodų erdvėje „5 malūnai“, Malūnų g. 5, Vilnius.

Marija Marcelionytė-Paliukė – menininkė, Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros dėstytoja. Kultūriniame gyvenime veikia nuo 1995 m. Dalyvavusi daugiau nei 90 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, surengusi beveik 20 personalinių pasirodymų. Darbai įvertinti konkursuose, įtraukti į Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinknius, privačias kolekcijas.

Išsamiau apie autorę

Instagram: @marija.marcelionyte

El. paštas marija.marcelionyte-paliuke@vda.lt arba tel. 861427679