Andrius Arutiunian
Savo kūryboje tyrinėju laiko sąvoką, pindamas šiuolaikybės, istoriografijos, pop kultūros ir mitologijos naratyvus. Dirbdamas su instaliacijomis, skulptūromis, filmais ar performansais, dažnai remiuosi vernakuliniais žinojimo modeliais, šiuolaikinėmis kosmologijomis ir diasporinėmis garso tradicijomis, tyrinėdamas klausymąsi kaip politinį, muzikinį ir kūnišką darinį. Taip pat mane domina ir materialios laiko manifestacijos – kaip ir kuo laiku besiremiančios medijos gali perkeisti trukmės, atstumo, erdvės pojūčius. Esu baigęs kompozicijos studijas, tad garsas man yra pirmasis kūrybinis impulsas, o jį traktuoju kaip sinkretinį ir skulptūrinį elementą, muzikai veikiant kaip takiai laiko architektūrai.
Dažnai dirbu ir su industrinėmis medžiagomis bei įvairiomis technologijomis, kurių kilmė ar šiuolaikinė paskirtis suteikia kūriniams konceptualų ir materialinį kontekstą. Bitumas, lazeris, DIY garso sistema ar geologinis laikas čia gali jungtis į daugialypį pasakojimą. Mane domina gavybos ir kūrybinių technologijų jungtys, pavyzdžiui, Auto-Tune algoritmai, kurie šiandien plačiai naudojami pop muzikoje, pirmiausia buvo sukurti naftos paieškoms. Seminaruose man svarbus bendras ir kvestionuojantis mąstymas – dirbsime su studentų praktikomis, aptardami laiką, klausymąsi ir nematerialų medžiagiškumą kaip skulptūrines strategijas.
