Keramikos katedros istorija prasidėjo 1931 metais, kai Kauno dailės mokykloje buvo įsteigta Keramikos studija. Nuo 1934 metų studijai vadovavo jos įkūrėjas profesorius Liudvikas Strolis – Nacionalinės Paryžiaus meno ir amatų mokyklos auklėtinis, laikomas profesionaliosios keramikos Lietuvoje „ krištatėviu“. L. Strolio kūryba, pagrįsta liaudies meno tradicija, tektonika ar dekoratyvumu, taip pat monumentalios formos vertybėmis bei spalvų įvairove, ilgą laiką darė įtaką naujoms keramikų kartoms. Dauguma katedros pedagogų, jos Vedėjai buvo išugdyti L.Strolio.
1951 metais, sujungus Kauno ir Vilniaus dailės institutus, studentai, dėstytojai, įranga buvo perkelti į Vilnių. Prasidėjo naujas katedros vystymosi laikotarpis. Tais pačiais metais katedros vedėja buvo paskirta Teodora Miknevičienė, 1962 metais ją pakeitė L. Strolis. Nuo 1976-2000 m. katedrai vadovavo profesorius Juozas Adomonis, 2000 – 2007 metais katedrai vadovavo prof. Rytas Jakimavičius. 2007 – 2010 metais katedros vedėja buvo docentė Gražina Švažienė. 2010 - 2015 vadovavo men. licenzijatas Saulius Jankauskas. Nuo 2016 metų Keramikos katedrai vadovauja docentė Rasa Justaitė Gecevičienė.
Per visus egzistavimo metus jos studijų programa plėtota natūraliai ir tolygiai. Šiandien katedra turi erdvias, gerai įrengtas patalpas, studentams yra sudarytos visos galimybės dirbti su įvairiomis medžiagomis, moliu, glazūromis, išbandyti skirtingas technikas, įvairius degimus, eksperimentuoti. Katedros dėstytojų pastangomis išleisti keturi keramikos vadovėliai. Keramika – tai ugnies ir žemės sąlyčio menas. Priklausydama seniausioms dailės rūšims ir tęsdama tūkstantmetes tradicijas, keramika ir šiuolaikinio meno kontekste užima svarbią vietą ypač tarp tradicinių „daiktiškųjų“ menų. Šios specialybės meninį aktualumą ir universalumo potencialą sudaro formos ir spalvos, meno ir daikto, ritualo ir kasdienybės santykis. Šiandien keramikai, veikiami kitų dailės šakų, sėkmingai realizuoja menų sintezės idėjas, tiek raiška, tiek ir problematika savo kūriniuose „sulydidami“ daugelį plastinių menų. Savo ruožtu tokia sintezės galimybė skatina keramikos kūrėjus ieškoti naujų estetinės raiškos būdų, eksperimentuoti. Tokioms nuostatoms įgyvendinti svarbus tampa geras ir visapusiškas specialisto parengimas: keramikas turi būti įvaldęs amatą bei medžiagas, išmanyti tradicines ir naujas technologijas, žinoti ir suprasti istorinę kultūros raidą bei šiuolaikinius jos reiškinius.