Interviu su Indre Liškauskaite apie jos parodą „Swell, Swell 2“ veikusią VDA tekstilės galerijoje Artifex 2020 06 10 – 06 27 

Indrė Liškauskaitė - menininkė, gyvenanti ir kurianti Vilniuje, Lietuvoje. Ji baigė tapybos bakalauro (2015 m.) bei tekstilės magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje (2017 m.). Indrė dirba su piešimo, tapybos medijomis, garso instaliacijomis bei tekstiniais kūriniais. Savo darbuose autorė permąsto gamtos ir biologijos reprezentavimo sistemas, žmogaus bei aplinkos santykį. Jos kūryboje išnyksta ribos tarp mito ir mokslo, tiesos ir fikcijos, garso bei vaizdo. 

Šioje parodoje eksponuojami 2019 m. SIM rezidencijoje, Reikjavike, Islandijoje sukurti darbai bei kūriniai sukurti jau sugrįžus. Ketini šią kūrybinę liniją plėtoti ir toliau, ar tai labiau yra vienkartinis kūrybinis projektas be tęstinumo?

Gamtos, aplinkos reprezentacijos tema mane domino ir prieš rezidenciją, tačiau buvimas joje leido atrasti savitus teminius rakursus, būtent per meteorologinius ar google palydovo žemėlapius, kelti man rūpimus klausimus. Buvimą Islandijoje laikau projekto pradžios tašku ir jis su paroda nesibaigia, nes jaučiu, jog dar liko teminių sluoksnių, kuriuos norėčiau plėtoti. 

Kad meno ir mokslo simbiozė tau yra įdomi matyti iš ankstesnių kūrybinių projektų. Ar tavo kūrybinė akistata su orų prognozėmis ir meteorologiniais žemėlapiais įvyko būtent minėtoje rezidencijoje? Gal domėjaisi kartografija ir anksčiau ar šie žemėlapiai tave veikia tik kaip inspiracija? 

Žemėlapis man visada buvo įdomus, kaip perdirbtos gamtos, aplinkos vaizdinys. Lyg žvelgiant paukščio ar satelito akimi į fikcinį, iškreiptų spalvų ir ženklų sistemų peizažą. Patirtys rezidencijoje mane privertė iš naujo pažvelgti žemėlapius ir labiau įsigilinti į juos supančius kontekstus.

Pastaruoju metu atsiranda dar daugiau menininkų ir Lietuvoje labai sėkmingai analizuojančių klimato kaitos, ekologijos problematiką (nors tai ir nėra naujiena nei Lietuvoje, nei pasaulyje). Pavyzdžiui, Rugilė Brazdžiukaitė, Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė ir jų iš Venecijos bienalės 2019 m. parsivežtas „Auksinio liūto“ apdovanojimas už opera-performansą „Saulė ir jūra (Marina)“; taip pat begalės kitų menininkų kaip Neringa Černiauskaitė, Ugnius Gelguda, Nomeda ir Gediminas Urbonai, Aurelija Maknytė, Rūta Spelskytė-Liberienė ir kt. Daugelis „Swell, Swell, 2“ apsilankiusių lankytojų taip pat pastebi sutapimą tarp tavo kūrinių ir šį birželį, parodos metu vykstančių staigių orų permainų ir pačiuose kūriniuose yra daug užuominų į nuolatinį kismą - peršasi mintis, kad tu taip pat esi neabejinga šioms temoms. Kiek jos yra aktualios šios parodos kontekste ir tau pačiai?  

Su orais ir klimatu susijęs apokalipsės scenarijus gali būti vienas iš rakursų, kuriuo galima žvelgti į parodoje eksponuojamus kūrinius. Ryškios spalvos piešiniuose tarsi signalizuoja pavojų ir brėžia galimas ateities prognozes. Klimato kaitos ir ekologijos temos nėra pagrindinės mano darbuose, tačiau neretai egzistuoja periferijoje. 

Dideli kūrinių masteliai; darbai išeinantys iš tradicinės tapybos formato, vietomis atrodo tarsi įsprausti ir netelpantys į erdves. Ar šio efekto siekei tikslingai? Kiek erdvės pasirinkimas/pati erdvė buvo svarbu ruošiantis parodai? 

Instaliuodama parodą, siekiau išnaudoti skulptūrines popieriaus savybes, jį ne tik įprastai pakabinti ant sienos, bet išdėstyti erdvėje, nenaudojant įprastų tapybos ar piešinio eksponavimo būdų. Popierius mane žavi tuo, jog tas pats kūrinys kiekvieną kartą rodomas gali kisti, būti perlankstomas, įgauti naujas formas, kontekstus bei plastiškai prisitaikyti prie jį supančios aplinkos. 

Tavo kūryboje – forma nulemia turinį ar turinys formą?

Ir taip, ir taip. Kartais, tik pradėjus piešinį išryškėja jo turinys, o kartais, reikia kelis metus mąstyti ir skaityti apie tam tikrą temą, jog atrastum tinkamiausią formą ar mediją kūriniui. Tarpdisciplininius projektus esu linkusi planuoti lėtai, daug tyrinėjant ir skaitant, o piešinių kūrimo procesas yra kiek laisvesnis ir ekspresyvesnis. Net fizinis buvimas ir keliavimas gali turėti įtakos formai, pavyzdžiui būnant rezidencijoje esi priversta galvoti apie atitinkamus piešinio formatus, nes norint juos parsivežti, reikia sutalpinti į lagaminą. Taip, norėdama dirbti su didesniais kūriniais, pradėjau popierių lankstyti ir vynioti.

Kokie menininkai ar kūriniai inspiruoja tave pačią? Turi autoritetų, ar labiau stengiesi su niekuo nesitapatinti? 

Mane labiau įtakoja knygos ir teorijos, daug skaitau apie aplinkos dokumentavimą; žmogaus, gyvūno ir gamtos santykį; mus supančių vaizdų kultūrines prasmes. Savo kūryboje atrandu sąsajų su autorių Timothy Morton, Steve Baker, Randy Malamud idėjomis. Taip pat, labai mėgstu įvairių žanrų dokumentinį kiną, mane žavi, kaip jis gali skirtingai perteikti realybę. Esu atradusi internetinę kino platformą www.dafilms.com, iš kurios vis semiuosi ir mokausi skirtingų žvilgsnio į aplinką rakursų.

Kokie artimiausi tavo kūrybiniai planai? 

Šiuo metu ruošiuosi grupinei parodai Saturn Youth Group, kurį atsidarys rugpjūčio pradžioje galerijoje Atletika. Joje, tarp kitų autorių kūrinių, bus eksponuojami mano aliejine pastele bei grafito dulkėmis sukurti piešiniai. Šią techniką atradau visai prieš pat parodą Artifex, tad norisi dar daugiau eksperimentuoti ir atrasti joje naujų formų.

Su Indre Liškauskaite kalbėjosi Justina Gražytė

Foto galerija 

[[preview external content]] https://liskauskaiteindre.weebly.com