Vykdant Vilniaus dailės akademijos Kūrybinio tarpdisciplininio Naujojo Europos Bauhauzo - NEB tyrimų centro veiklas, „Urbanistikos ir moderniosios architektūros“ krypties tyrėjas – prof. dr. Kęstutis Zaleckis – jau atskleidžia pirmąsias įžvalgas tyrinėjant biomimikrines urbanistines struktūras.
Biomimikrijos (lot. bios – „gyvybė“, mimesis – „imituoti“) yra sąlygiškai nauja mokslo šaka, nagrinėjanti geriausias gamtoje esančias idėjas ir panaudojanti jas kuriant gaminius bei procesus, tai yra naujovės, kurias įkvepia gamta.
Knygoje „Design by Nature: Creating Layered, Live-In Spaces“ autorė, dizainerė Erica Tanov rašo, kad gamtinėms struktūroms būdingas daugiasluoksniškumas, kuris ją įkvepia kuriant architektūrinius projektus. Jei stebime laukinių bičių korį, vapsvų lizdą ar skruzdėlyną, iš tiesų galime atkreipti dėmesį, kad juos sudaro daug sluoksnių, kurie tankėja artėjant prie funkciškai svarbiausių erdvių.
NEB dirbantys mokslininkai, sudėtingų tyrimų keliu, bandys atsakyti ar šis pastebėjimas gali būti panaudotas ir biomimikrinėms urbanistinėms struktūroms, o gal panašius dėsningumus galima pastebėti ir istorinėse, ilgą laiką organiškai besivysčiusiose miestų dalyse?
Erdvės sintaksė, naudodamasi matematine grafų teorija, aprašo urbanistines struktūras orientuodamasi į esminius miesto erdvių ryšius. Vienas iš erdvės sintaksės matematinių rodiklių – erdvės artumas visam likusiam miesto ar jo dalies erdvių tinklui skaičiuojamas kaip atstumų nuo konkrečios erdvės iki visų kitų erdvių suma. Kuo jo skaitinė reikšmė mažesnė – tuo erdvė geriau pasiekiama. Tikrinant kaip veikia erdvės sintaksės modeliai, apskaičiuoti sintaksiniai rodikliai lyginami su realiai mieste vykstančiais procesais: funkcijų tankumu, gyventojų tankumu ir kt. Logiška tikėtis, kad sintaksinis artumas, lyginant jį, pavyzdžiui, su svarbių miesto objektų tankumu (parduotuvės, visuomeniniai pastatai, restoranai ir kt.), rodo neigiamas koreliacijas – t. y.: kuo erdvė geriau pasiekiama, tuo greta jos daugiau svarbių objektų. Tačiau vaizdas netikėtai keičiasi, jei artumas skaičiuojamas tik nedideliu spinduliu – pvz. 400 metrų. Tada dažnai, jeigu tyrimas atliekamas istorinėse miestų dalyse, pastebimos teigiamos koreliacijos tarp didesnių artumo matematinių reikšmių ir svarbių objektų tankumo. Ar tai nėra modelio klaida? Biomimikrinio daugiasluoksniškumo idėjos kontekste tai rodo, kad funkciškai svarbias erdves, tarsi bičių korio centrą, supa daugiau arti esančių erdvinių sluoksnių. Panašus dėsningumas pastebėtas ne viename tirtame istoriniame mieste, tačiau koreliacijos ir didžiausias jų reikšmes rodantys spinduliai visur skiriasi. Tikimasi, kad radus būdą normalizuoti ir palyginti artumo matematines reikšmes skirtinguose miestuose, pavyks nustatyti jo poveikį urbanistinių struktūrų funkcionavimui ar sukurti biomimikrijos indeksą.
.png)
Iliustracijoje Kauno miesto centrinės dalies erdvių tinklas. Spalvos rodo artumo skaičiavimus: raudona spalva – didžiausios skaitinės reikšmės, mėlyna – mažiausios. Artumo koreliacija su svarbių miesto objektų tankumu, remiantis „Open Street Map“ duomenimis, yra 0.752, o tai reiškia, kad aplink 75 procentus erdvių, kuriose yra daugiau minėtų objektų ir kurios didesnėje teritorijoje yra gerai pasiekiamos, formuojasi tarsi nedideli daugiasluoksniai erdvių kiautai.
Šie tyrimai reikšmingi siekiant suprasti ko galima pasimokyti iš gamtos, formuojant urbanistinę struktūrą: ieškant rodiklių, kurie leistų lyginti gamtines ir urbanistines erdvines sistemas, vertinant kaip ir kiek biomimikrijos principai prisidės prie miesto erdvinės struktūros patrauklumo naudotojams ir įvairioms funkcijoms didinimo, ir kt.
Vykdant projekto veiklą, tyrimų pagrindu, planuojama paruošti rekomendacijas miestų planuotojams bei metodinę medžiagą architektūros studentams.
