Šių metų balandžio 15 - 22 d. Vilniaus dailės akademijos Kūrybinio tarpdisciplininio Naujojo Europos Bauhauzo - NEB tyrimų centro darbuotojai Ieva Laskevičiūtė ir Airidas Skublickas VDA Telšių fakulteto laboratorijoje atliko bandymus kuriant portlandcemenčio alternatyvą – šarmais aktyvuotą cementą, tinkantį įvairios paskirties tvaraus dizaino objektams iš betono gaminti. Lyg šiol visame pasaulyje naudojamas portlandcementis (miltelių pavidalo rišamoji medžiaga, daugiausiai naudojama statybų pramonėje) vis dar yra viena didžiausių CO 2 skleidėjų.
Eksperimentuodami tyrėjai jau atrado, jog portlandcemenčiui alternatyvioms medžiagoms gaminti tinkamos kogeneracinių jėgainių antrinės žaliavos – šlakas. Jis susiformuoja deginant nekenksmingas atliekas, siekiant išgauti iš jų šilumos ir elektros energiją. Pats šlakas taip pat nėra kenksmingas (sudarytas iš silicio, aliuminio ir kitų metalo oksidų bei organinės anglies), tačiau sudeginus 1 toną atliekų vidutiniškai pagaminama apie 200-250 kg šlako, tad apie 20% sudegintos šiukšlių masės tampa antriniu produktu, kuris kaupiamas jėgainių sąvartynuose. Taip Lietuvoje per metus sukaupiama apie 120 000 tonų niekam nepanaudojamos šlako masės.
Menininkai išsikėlė tikslą iš šios atsparios aukštoms temperatūroms, porėtos, kietos antrinės žaliavos sukurti naują konstrukcinę medžiagą bei jos gamybos technologiją, kuri būtų pritaikoma aplinkotvarkos objektų, miesto baldų gamyboje ir juvelyrikai tinkančių „akmenų“ kūrimui.
Telšių fakultete naujai atlikti eksperimentai – tai anksčiau įgyvendintų projektų Ievos – „Perkrauti akmenys“ bei Airido – „Cinivitro“ tęstiniai tyrimai. Patobulinus tokių naujų kompozitinių medžiagų technologiją, Ieva Laskevičiūtė praplės galimų naudoti atliekų sąrašą dirbtiniams „akmenims“, skirtiems papuošalų ir kitų dizaino produktų kūrimui, o Airidas Skublickas atvers galimybes kurti inovatyvius aplinkotvarkos objektus: lauko grindų dangas, miesto
baldus ar jų detales.
Tyrėjų teigimu, chemiškai reaktyviems aliumosilikatams reaguojant su šarminiais tirpalais, mišinyje formuojamos tvirtos, polimerams analogiškos grandys, paverčiančios skystą masę į kietą monolitą, taigi, panaudojant atitinkamas atliekines, antrines ir net natūralias vietines žaliavas, gali būti sukurta analogiška, tačiau tvari, fizinėmis savybėmis nenusileidžianti rišamoji medžiaga. Tad, menininkai eksperimentavo pasitelkdami platesnį naudojamų aliumosilikatų asortimentą – ne tik minėtą jėgainės šlaką, bet ir stiklo atliekas bei raudonąjį molį. Pradėjo nuo žaliavų apdirbimo: jų valymo, smulkinimo ir malimo, kalcinavimo, o tai pat kelių skirtingų šarminių aktyvatorių gamybos. Eigoje išbandė įvairius cementų gamybai reikalingus sudedamųjų medžiagų santykius, atsižvelgiant į jų reaktyvumą, sudaromus junginius, technines galimybes, proceso našumą ir tvarumą. Žinodami, kad skirtingi priedai, tokie kaip kalcio, magnio ir geležies junginiai, taip pat daro įtaką cementų savybėms, naudojo skirtingus jų junginių šaltinius: nuo dolomito iki kiaušinių lukštų.
Verta paminėti, kad potencialią kokybiško cemento formuluotę nusako ne jo atsparumas mechaninėms apkrovoms ar kitos techninės savybės, o netirpumas vandenyje. Taigi, siekiant išvengti efemerinio, t. y. nepatvaraus, betono gaminių, pirmiausia privalu išbandyti mėginių atsparumą agresyviausioje aplinkoje – verdančiame vandenyje. Tačiau šiuos eksperimentus menininkai pratęs tik po mėnesio, kai atsparumo testui ruošiami mėginiai pilnai sukietės. Per tą laiką tyrėjai tęs nemažiau užsibrėžtiems tikslams svarbius eksperimentus: išbandys skirtingą cementu stabilizuotą žemę, šlakus, jų trombavimą, presavimą ir pan.
Atrastos naujos šių tvarių medžiagų technologijos bus tinkamos studijų procesui, ugdant naująjį dizainerių požiūrį į kūrybai pasirenkamų medžiagų svarbą bei tolimesniems tvaraus dizaino tyrimams, o kuriama medžiaga transliuos tvarumo politiką bei siūlys estetiškai patrauklų ir saugų naudoti produktą.
