Klaipėdietis tapytojas Simas Žaltauskas yra žinomas, kaip menininkas, kuris kuria savo paveikslus žiūrovų akivaizdoje, skambant įvairaus pobūdžio muzikai, tiek klasikinei, tiek alternatyviai house elektroninei.
Žemiau rasite dailininko interviu apie kūrybą ir gyvenimą apskritai. Simą Žaltauską kalbina žurnalistė Rūta Žukė.  

Kaip kilo mintis nutapyti penkis 2x2 metrų dydžio paveikslus? Ar nejautėte įtampos dėl to, kad jus stebėjo dešimtys žmonių? 

Šio projekto priešistorė turbūt tokia: Moters dienos proga Naujojoje Klaipėdos galerijoje vyko mano parodos „Amarilis“ atidarymas, kurio metu, lankytojams stebint, tapiau vieną paveikslą. Norėjau, kad parodos atidarymo metu būtų mažiau kalbų, o daugiau darbų - kad žmonės pamatytų, kaip gimsta paveikslai. Matyt, parodos metu mane pastebėjo ir pasiūlė dalyvauti kitoje avantiūroje (juokiasi. - Aut. past.).

Eskizų prieš tapant paveikslus koncerto metu pasiruošęs nebuvau, bet domėjausi muzikos kūriniais, jų autoriais. Pati tapyba, kas jos mokėsi, žino, kad prasideda nuo taško, kuris pereina į liniją ir spalvas, kurias šiuo atveju man padiktavo muzika.

Pirmasis skambėjo norvegų kompozitoriaus Edvardo Grygo kūrinys. Taigi pirmasis mano darbas tądien tarsi virto Norvegijos peizažu, žinoma, kaip aš jį įsivaizdavau. Kažkas netgi pastebėjo, kad paveikslas primena vaizdą pro kompozitoriaus namų langą. Pasirinkau gana optimalų paveikslų formatą ir kiekį. Visgi jeigu būtų buvę daugiau laiko, galėjau tapyti ir ant didesnių drobių. Na, o dėl tapybos procesą stebėjusių renginio lankytojų, iš pradžių jauduliukas buvo, bet susikaupiau ir pradėjau dirbti.

Tai - turbūt didžiausias jums, kaip tapytojui, tekęs iššūkis? 

Tiesą sakant, ne. Dalyvaudamas viename plenere per dešimt dienų nutapiau dvidešimt paveikslų - kasdien po dvi drobes. Tapydavau anksti ryte, kol saulė dar pernelyg aukštai nepakildavo (tuomet spalvos dar labai gaivios), ir vakare, saulei leidžiantis, kai spalvos jau tampa sodrios. Laikas - pinigai. Šiandien, kai taip stingame laiko, tenka jį išnaudoti produktyviai.

„Gyva tapyba“, kai paveikslus tapote viešai, jums yra ne naujiena. Kodėl nusprendėte išeiti už savo studijos sienų? 

Masinių renginių, tokių kaip Jūros šventė, metu matome nemažai kičo. Daugybė žmonių perka paveikslus, kuriuose puikuojasi balti žirgai, saulėlydžiai, gintarinės kopos. Manau, kad reikia ugdyti žmogų, diegiant kiek kitokią, subtilesnę grožio sampratą, parodyti daugiau vakarietiškos kultūros - man ir pačiam artimas ekspresionizmas, kuris gimė Vokietijoje. 

Kartkartėmis tapyti viešose vietose pradėjau 2013 metais, kai nusprendžiau sukurti paveikslų su Klaipėdos vaizdais seriją. Tapyba viešose vietose labai įdomi miestiečiams - jie smalsauja, klausinėja. Pamenu, kai tapiau šalia Parodų rūmų, atsirado nemažai interesantų, kurie stebėjo pro langus, paskui atėjo pakalbinti, priėjo ir turistai, klausinėjo, kodėl dangus geltonas (juokiasi. - Aut. past.). Tačiau man norisi Klaipėdą įamžinti šiuolaikiškai, savaip

Kaip suprantu, esate gana produktyvus dailininkas. Turbūt sunkumai, ieškant įkvėpimo, neaplanko? 

Ne, neaplanko. Fazę, kai nerandi mūzos, vadinčiau tinginyste (juokiasi. - Aut. past.). Žinoma, yra tokių dienų, kai blogai jautiesi ar tiesiog nesinori imtis teptuko. Kai jauti, kad gali sugadinti drobę, geriau to ir nedaryti. 

Jūs ne tik tapytojas, bet ir dėstote piešimą ir tapybą Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete bei dirbate Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Kaip spėjate suktis? 

 

                                                   Simas Žaltauskas taip pat dirba ir Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatre dailininku-dekoratoriumi. 

Dar ir laikau bites - turiu net dvidešimt tris avilius (juokiasi. - Aut. past.)! Štai, po šeštadienį vykusio koncerto važiavau į bityną plėsti šeimų. Darbų yra daug, tereikia teisingai išdėstyti prioritetus. 


Apskritai jūsų tapyba - gana įvairi. Abstrakcijos,grafika, miesto vaizdai, žmonės. Paskutinioji jūsų paroda „Amarilis“, kurioje akis džiugina gėlių žiedai, dvelkia tikru pavasariu. Kaip drobėje gimsta temos? 


Taip, kaip mus aplanko skirtingi metų laikai, drobėse atsispindi skirtingi mano gyvenimo etapai

2008-aisiais išleistoje jūsų darbų knygelėje rašoma, kad jums labai svarbus intravertiško pobūdžio savianalizės faktorius, emocinio intelekto gelmių tyrinėjimas. Galima spėti, kad jūs - intravertas? 

Manau, kad taip. Gal ir būna ekstravagantiškų dailininkų - ekstravertų, kurie ne tik tapo, bet ir sykiu surengia performansus. Tačiau man, kaip turbūt daugeliui tapytojų, kurį laiką reikia savyje kaupti potyrius, kuriuos vėliau atskleidžiu drobėje. Tai - kaip subrandinti medų avilyje, į kurį tam tikrą laiką nevalia kišti rankos, nes bitės gali sugelti. 

Be viso to, dar rašote ir poeziją! 

Tie sakiniai ateina iš gyvenimo. Eini gatve, matai, kaip juodai apsirengusi moteris stumia vežimėlį ar ant lango plėvesuoja raudonas celofanas. Taip kyla įvairios asociacijos ir gimsta poezija.

„Įtrūkinėjusio veido fragmentai, / Atspindi nuvažiuojančio / Troleibuso lange“. Kaip gimė šis, vadinkime, haiku? 

Kai mokiausi Vilniuje, naktimis dirbau spaustuvėje. Pamenu, neišsimiegojęs kartą ėjau į paskaitas ir pamačiau kažkokias haliucinacijas (juokiasi. - Aut. past.). 

Kasmet esate vienas iš kalėdinių vitrinų konkurso vertintojų. Kaip apskritai vertinate Klaipėdos miesto įvaizdį? 

Manau, kad Klaipėda yra labai gražus miestas. Tik norėtųsi ir daugiau vientisumo miesto apylinkėse. Skandinavijoje įprasta, kad namai - vienos spalvos, stogai - raudoni. Tačiau Klaipėdoje to pasigendu.

Ar jūsų studentai, baigę studijas, lieka Klaipėdoje? 

Studentai čia neužsilieka. Visi išvažiuoja, nes nori į Vilnių. Jiems Klaipėda - provincija. Nors man Vilnius nėra toks jau ir didelis miestas.

Visgi ar stengiatės įkvėpti studentus likti ir dirbti Klaipėdoje? 

Aš nemėgstu tokios propagandos - kad reikia čia likti, nes Klaipėda yra geriausia. Tegul jie patys pajunta, ko nori. Jau ir taip akademijoje matau problemą, kad žmonės įstoja ne ten, kur jiems derėjo. Gyvenime pieštuko į rankas neėmę kai kurie studentai bando kažką nupiešti. Žinoma, bandau juos padrąsinti, suteikti pasitikėjimo bei optimizmo.

Ar nebuvo minčių pačiam po studijų likti Vilniuje? 

Ne, aš pavargau nuo Vilniaus. Ten pragyvenau dešimt metų ir grįžau į gimtąjį miestą. Čia daugiau gamtos, jūra. Klaipėdoje kur kas ramiau, nėra automobilių spūsčių. O ten, pamenu, jei jau papuoli į spūstis, iš visų pusių prasideda keiksmažodžių tirados. Žmonės pikti, nervingi, pavargę, suprakaitavę sausakimšuose troleibusuose. Neduok Dieve, jei per kamščius karštą vasaros dieną tenka taip važiuoti iki kokios Pilaitės (juokiasi. - Aut. past.).