Stiklo lakštai, smėlis, akmenys, šakelės
Šniokščia, putoja, srūva kriokliu, lekia per akmenis, keliui išplatėjus galingai plūsta, o šėlsmui nuslūgus, ramiai vingiuoja sava vaga. Ledu pasidabina, išdžiūsta, bet visuomet atgyja vėl ir vėl kaskart pavasarį.
Apie nuolatinę kaitą, nesuvaldomą gaivalą, neišvengiamą amžiną laiko tėkmę yra meninė instaliacija „Upokšnis“. Apie gyvybę, laukimą, buvimą, kismą. Kūriniu siekiau išsaugoti, užfiksuoti neįmanoma – akimirką.
Stiklas, būdamas taki ir skaidri materija, meniniam sumanymui idealiai tiko. Jis magiškas, kaip ir vanduo – spindi saulėje, žaižaruoja, žėri, juda, skaidrus jo paviršius intriguoja, čia atidengdamas, čia paslėpdamas kitus daiktus.
Edita Vieraitienė
Padėka dėstytojams doc. Ievai Paltanavičiūtei ir doc. Žydrūnui Mirinavičiui
