Kodas molyje:
šiuolaikinė baltų mitologijos interpretacija
2026 spalio 14 - spalio 28
Perkūnas – griaustinio dievas vienas reikšmingiausių senovės lietuvių panteono dievų, siejamas su griaustiniu, žaibais, karu ir kosminės tvarkos palaikymu. Istoriniai šaltiniai liudija jo garbinimą dar XIII amžiuje, o tautosaka bei lingvistiniai tyrimai rodo, jog jo kultas egzistavo žymiai anksčiau.
Vėlinas – mirusiųjų dievas Vėlinas baltų panteone užima dviprasmišką vietą – viena vertus, jis laikomas mirusiųjų globėju, valdžiusiu pomirtinį pasaulį, kita vertus, jis įgyja tam tikrų Perkūno priešininko bruožų. Pasak kai kurių šaltinių, Vėlinas buvo tiek vaisingumo, turto, galvijų, tiek mirusiųjų ir požemio karalystės dievas.
Laumė mitologinėje struktūroje veikia kaip ribinė būtybė – tarp gyvųjų ir mirusiųjų, tarp gamtos ir kultūros. Tokia pozicija suteikia joms reikšmės tiek gyvybės, tiek dvasinio pasaulio dimensijose.
Žemyna baltų dievų panteone užima ypač svarbią poziciją kaip žemės ir gyvybės saugotoja. Nors nebuvo laikoma aukščiausia dievybe, jos kultas buvo plačiai paplitęs ir giliai integruotas į agrarinės visuomenės religinę praktiką. Žemynos garbinimas dažnai susipindavo su kasdieniais darbais – arimu, sėjimu, derliaus nuėmimu.
3 D spausdinimas moliu, glazūra.
Darbo vadovė prof. Rasa Justaitė-Gecevičienė
