Scenografija ir jos mokymas Lietuvoje
Scenografija kaip nuoseklus dailės mokymo dalykas Lietuvoje skaičiuoja devintą dešimtmetį, kai ši disciplina pradėta dėstyti Kauno meno mokykloje, kai pradėta mąstyti apie scenografo kaip vieno iš teatro spektaklio kūrėjų darbo ir kūrybos specifiką, kai pradėtos rengti scenografų kūrinių parodos – pirmoji vyko 1933 m. sausio 8–22 dienomis. Tačiau Lietuvos scenografijos kaip savarankiškos dailės šakos ištakos glūdi baroko epochoje: XVII a. I pusėje Vilniuje Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo IV Vazos iniciatyva Vilniuje buvo pastatytos trys itališkos operos. Žinoma, kad kai kurioms jų scenografiją ir scenos techniką projektavo italų dailininkas Agostino Locci (1601–1660), vadovavęs vietiniams meistrams ruošiant sudėtingus barokinius reginius. XVIII a. išpopuliarėjo dvarų teatras – trupes savo rezidencijose turėjo kilmingos Radvilų, Oginskiu, Sapiegų, Tyzenhauzų giminės; žinoma, kad XVIII a. II pusėje dekoracijas kūrė tapytojas Konstantinas Otoselskis (1755–1809), o Verkių rūmuose veikusiame teatre Pierre‘o Beaumarchais komedijai „Figaro vedybos“ dekoracijas ruošė Vilniaus universiteto Architektūros katedros profesorius Laurynas Gucevičius (1753–1798). Daugiausia patirties dekoracijų kūrime turėjo Antanas Smuglevičius (1740–1810), kuris garsėjo Lenkijoje, o atvykęs į Vilnių ir čia įsikūręs, žiūrovus sužavėjo dekoracijomis Wolfgango Amadeus Mozarto operai „Užburtoji fleita“. Nors jis neturėjo mokinių, tačiau jo brolio Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807), pirmojo Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros profesoriaus, auklėtiniai kūrė dekoracijas miesto šventėms, o adjunktas Jonas Rustemas (1762–1835), susidūręs su dvarų teatrų veikla, vėliau pats tapė dekoracijas, miestiečius stebino operų Niccolò Zingarelli „Romeo ir Julija“, Luigi Cherubini „Lodoiska“, gyvųjų paveikslų „Armida“ dekoracijomis; jo mokinys ir pagalbininkas – Juozapas Hiliaras Glovackis (1789–1858), tapęs dekoracijas Vilniaus miesto teatrui, o vėliau išgarsėjęs kaip talentingas Varšuvos teatro dailininkas. Dekoracijomis operoms – Gioachino Rossini „Italė Alžyre“, Stanislawo Moniuszko „Halka“, taip pats scenovaizdžių perspektyvos ir šviesų išmanymu Vilniaus miesto teatro žiūrovus stebino Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros auklėtinis Vincentas Dmachauskas (1807–1862). XX a. pradžios Vilniuje kaip novatoriškas scenografas dirbo Ferdinandas Ruszczycas (1870–1936) – aktyvus teatro reformos šalininkas, pats mėginęs režisuoti spektaklius (Julijaus Slowackio „Lilla Veneda“, Stanislawo Wyspianskio „Lapkričio naktis“), pakeitęs natūralistinės scenografijos principus apibendrintais scenovaizdžiais; jis buvo ir Vilniuje atkurto Stepono Batoro universiteto Dailės skyriaus, kuris veikė dabartiniuose Vilniaus dailės akademijos rūmuose, vadovas. XX a. I pusėje scenografiją ir kostiumus Kaune veikusio Valstybės teatro spektakliams kūrė daugelis Meno mokyklos dėstytojų – tarp jų ir Petras Kalpokas (1880–1945) bei Vladas Didžiokas (1889–1942). Scenografijos kaip savarankiškos mokymo programos disciplinos dėstymas Kauno meno mokykloje siejamas su vienu garsiausių šio laikotarpio scenografijų – Mstislavu Dobužinskiu (1875–1957), kurio studijoje mokėsi Viktoras Andriušis ir Vytautas Palaima. Valstybės teatre Dobužinkis sukūrė scenovaizdžių ir kostiumų arti 40 operos, dramos ir baleto spektaklių, kurie tapo gera mokykla jaunajai scenografų kartai – ypač jo kūrybą bei nuomonę vertino Liudas Truikys (1904–1987), po studijų Kauno meno mokykloje išvykęs tobulintis į Berlyną ir Paryžių, o grįžęs į Kauną sukūręs daugelį ypač palankiai vertintų dekoracijų, kuriuose užsimezgė vėliau ištobulinta muzikos ir vaizdo sintezės idėja. 1931 metais, baigęs studijas Paryžiuje, į Kauną grįžo Stasys Ušinskas (1905–1974), pradėjęs dėstyti scenografijos kompoziciją; jo paties kūriniai teatrui išsiskyrė novatoriška erdvės samprata, dekoratyviomis formomis, stilizuotais kostiumais.
1944 metais buvo įkurtas Vilniaus valstybinis dailės institutas, kuriame įsteigta monumentaliosios tapybos katedra su freskos-mozaikos, vitražo ir teatro dekoracijų studijomis, o Kauno taikomosios dailės institute įkurtas monumentaliosios tapybos fakultetas, kuriam vadovavo Ušinskas; čia kurį laiką dėstė ir Truikys, skaitęs dvejų metų kostiumo istorijos kursą, teatro istoriją, scenos techniką.
1951 metais sujungus abi aukštąsias mokyklas, buvo įsteigtas Lietuvos valstybinis dailės institutas, kurio Tapybos katedroje buvo mokoma vitražo, freskos-mozaikos ir scenografijos specialybių. Scenografijos studijai ilgus metus vadovavo Vytautas Palaima (1911–1976) – scenografijos kaip spektaklio akompanimento sampratos šalininkas. Šios studijos absolventai – vyresnioji Lietuvos teatro dailininkų karta: Feliksas Navickas (g. 1922), Vitalijus Mazūras (g. 1934), Janina Malinauskaitė (g. 1935), Dalia Mataitienė (g. 1936), Adomas Jacovskis (g. 1948), Virginija Idzelytė (g. 1949), Galius Kličius (g. 1950) ir kiti.
Kurį laiką katedrai vadovavo Henrikas Ciparis (g. 1941) – pats buvęs šios specialybės absolventas. XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje į scenografijos studijų programą buvo įtraukti režisūros pagrindai, scenos technika ir technologija, kostiumo istorija, daugiausiai dėmesio buvo skiriama scenografijos kompozicijai, specialybės disciplinas dėstė Vitalijus Mazūras, Adomas Jacovskis, Virginija Idzelytė. Šiuo laikotarpiu scenografijos mokėsi vidurinioji Lietuvos scenografų bendruomenės karta: Jūratė Paulėkaitė (1962–2011), Vega Vaičiūnaitė (1962–2004), Vytautas Narbutas (g. 1962), Rasa Krikščiūnaitė (g. 1964).
1989 metais, apjungus vitražo, freskos-mozaikos ir scenografijos specialybes, buvo įsteigta Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedra. Iki 1993 m. ir 1995–2002 m. jai vadovavo Romas Dalinkevičius (1950–2001), 1993–1995 ir 2005–2007 – Bronius Bružas (g. 1941), 2002–2005 – Algirdas Dovydėnas (g. 1944), 2007–2013 – Gintaras Palemonas Janonis (g. 1962), nuo 2013 metų Ieva Skauronė (g. 1978). Per keliolika metų parengtas didelis būrys scenografų, kurie aktyviai dirba Lietuvos ir užsienio teatruose: Vilma Galeckaitė-Dabkienė (g. 1970), Marijus Jacovskis (g. 1972), Renata Valčik (g. 1973), Giedrė Brazytė (g. 1974), Julija Skuratova (g. 1974), Artūras Šimonis (g. 1976), Marta Vosyliūtė (g. 1976), Laura Luišaitytė (g. 1977), Andželika Šulcaitė (1972), Medilė Šiaulytytė (g. 1979), Kotryna Daujotaitė (g. 1981), Simona Biekšaitė (g. 1985) ir kiti.
Šiuo metu [2013 m.] specialybines scenografijos disciplinas dėsto Virginija Idzelytė, Adomas Jacovskis, Julija Skuratova, Giedrė Brazytė ir Artūras Šimonis. Visi jie – žinomi scenografai, turintys didelę darbo teatre patirtį. Adomas Jacovskis dirbo su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi, o pastaruosius keliolika metų nuolat bendradarbiauja su Rimu Tuminu, yra sukūręs įdomių muzikinio žanro spektaklių – operų, baletų – scenovaizdžių; Virginija Idzelytė, pradėjusi scenografės karjerą su Henriku Vancevičiumi, vėliau dirbusi su Irena Bučiene, sukūrusi daug įvairaus žanro spektaklių, garsėja kaip kostiumo žinovė, yra išleidusi fundamentalų veikalą „Kostiumo istorija“. Julija Skuratova dirba lėlių ir objektų teatro srityje, bendradarbiauja su režisieriais Rimantu Driežiu, Gintaru Varnu, Giedrė Brazytė kuria įvairaus žanro scenografiją Lietuvos ir Lenkijos teatruose, yra dirbusi su Jonu Vaitkum, Algirdu Latėnu, Ewa Piotrowska ir Jaceku Malinowskiu (Lenkija).
Scenografijos specialybės pedagogų tikslas – padėti subręsti savarankiškoms, kūrybingoms asmenybėms, menininkams, gebantiems aktyviai formuoti šiuolaikinio Lietuvos teatro erdvę, būti režisierių bendraminčiais ir lygiaverčiais partneriais.
Helmutas Šabasevičius
