Armine Sargsyan „Plačiai užmerktomis akimis" I Įvietinto meno ir scenografijos katedra

Spalio 4 d. 16 val. Įvietinto meno ir scenografijos katedros III a. hole atidaroma 4 kurso Įvietinto meno studentės Armines Sargsyan paroda „Plačiai užmerktomis akimis“.

Karo įvykių žiaurumo srautai nepraeina pro mane nepastebėti, todėl man kategoriškai kontraindikuotas bet kokių naujienų sekimas iš karo lauko. Žmogus, turintis prieigą prie interneto, neatsiejamai gyvena virtualaus karo lauke,  tad susimąstau, kaip aš, būdama neabejinga, galiu susilaikyti neperskaičiusi naujienos? Kiek naujai žuvusių? Kiek žmonių liks be pastogės? Ar pramušta fronto linija? Ir kai lieki be faktinio „naujienų tiekėjo“, kuris tau parneš naują dozę nusiraminimo arba pliūpsnį emocinio išsikrovimo, tu pasilieki tyloje  ir pradedi ieškoti nusiraminimo savyje. Bejėgiškumo ir atsakomybės jausmai rėžiasi tarpusavyje ir tu mėtaisi kažką daryti, veikti, bėgti, rėkti ar verkti.

Eskapizmas [angl. escapism < escape — pabėgti, ištrūkti, išvengti], lit. kritikos tendencija — sąmoningas aktualių visuomenės problemų vengimas, atitrūkimas nuo gyvenimo tikrovės kitaip tariant tai laikinas pasitraukimas nuo aktualių problemų.

Priežastis tam yra – kažkas, apie ką norėtųsi neilgam arba visam laikui pamiršti. Tačiau atskirti tą ploną ribą tarp nepavojingo „atsitraukti ir pasvajoti“ ir „pabėgti nuo gyvenimo“ pakankamai sudėtinga. Pats savaime „psichologinio dezertyravimo“ arba savotiškas savarankiškos psichoterapijos reiškinys, greičiausiai atsirado kartu su žmogum. Pabėgti nuo problemų tenka dažnam iš mūsų, bet, kaip taisyklė, toks eskapizmas pakankamai greitai baigiasi. Mano atveju, priežastis tam – bejėgiškumas ir nesugebėjimas atrasti sprendimo čia ir dabar. Ši būsena galiausiai nuvedė prie – pabėgimo nuo sunkiai pakeliamos temos ir sprendimas, kuris man visai nebūdingas – „gal man vertėtų pasiimti atokvėpį, kad po to galima būtų imtis reikalų pailsėjusia galva ir praskaidrėjusiu mąstymu?“.

Bekeliaujant mintimis atradau pasitraukimą nuo realybės priimant karą kaip neišvengiamą mūsų civilizacijos procesą. Ir, kad šiandien visuomenė mano akyse neatrodytų veidmainiška ir šališka,  aš visą šią situaciją su tėvyne, kuri yra toliau nuo manęs pateisinu tuo, kad tai yra neišvengiamas procesas ir šalys visais amžiais būdavo užkariaujamos, teritorijos – kerpamos tiesiomis linijomis, aneksuojamos bei dalijamos tarp kitų įtakingų, suinteresuotų valdžių... Turbūt tai natūralu ir prigimtiška? Bejėgiškumas ir negalia pakeisti neteisybės pasekmes mane privedė prie eskapizmo pjaunant, skaidant ir iš naujo sujungiant medžio plokštes, vizualiai primenančias mūsų žemę. Interpretuoju šią temą iš išimtinai palankaus  mano ramiai būsenai, požiūrio taško  kuriame galiu nors truputį pailsėti. O gal, net rasti šviesos spindulėlį – silpną, nestabilų, bet taip geidžiamą. Taigi eskapizmas tampa vilties forma. kad būtų galima lengviau kvėpuoti. Kvėpuoti būtent dabar, kai prieš mano akis gyvai matau, kaip vienos iš mano tėvynės žemėlapis nuolat keičiasi ir nuolat pulsuoja grėsmė, kad jis dar keisis, o gal net išnyks ir tam nieks nesukliudys. Ir vienintelė požiūrio smailė, sulaikanti mano emocinį stabilumą yra ši. Čia taip pat atrandu antrąjį eskapistinį būdą – tiesiog užmigti. Savo gyvenime labai dažnai po sunkių periodų užmigdavau daugiau nei parai neatsibundant. Tai taip pat padeda pabėgti ir sutrumpinti „kankynes“ realiame gyvenime. Skamba dramatiškai? Taip ir yra. Ši situacija yra tragiška drama, kuri vyksta prieš mūsų akis. Taigi tik iš aukščiausio ir absurdiškiausio taško, kad nieko naujo neatsitiko, kad tai natūralus procesas, aš randu jėgų ir prasmę atsikelti ryte, nes kiti požiūrio kampai yra labai skaudūs, duriantys, pikti, pesimistiški ir nesuderinami su aktyviu socialiniu funkcionavimu.

Tad man belieka eiti  gatve ir susilieti su visa mase, kuri turbūt mąsto taip pat, nes kitaip, iš kur tiek daug mūsų – „plačiai užmerktomis akimis“ žmonių?

Ištrauka iš 1988-89 V.Cojaus dainos:

„Ir du tūkstančiai metų – karas, karas be ypatingų priežasčių.

Karas yra jaunimo reikalas, vaistas nuo raukšlių.

Raudonas, raudonas kraujas – po valandos tai tik žemė,

Po dviejų ant jos – gėlės ir žolė, po trijų – ji vėl gyva.

Ir sušildyta žvaigždės, vadinamos Saule, spinduliais...“

Prisimenu,
kai vaikystėje skaudžiai krentant mano motina man sakydavo –
„svarbiausia, po nukritimo paklausti savęs:
koks tavo vardas, pavardė ir kiek tau metų,
ir jei viską pameni – viskas bus gerai“
Taigi – aš Armine Sargsyan,
ir man pakankamai metų,
kad nustočiau save apgaudinėti pasaulio patikimumo idėja ir jos egzistavimu.

Paroda „Plačiai užmerktomis akimis“ Įvietinto meno ir scenografijos katedros III a. hole veiks iki spalio 24 d.