Vilniaus dailės akademijos Įvietinto meno ir scenografijos katedros vedėjui doc. Žydrūnui Mirinavičiui pavyko atrasti 1974-ųjų Kazio Morkūno vitražą „Trys mūzos“. Vitražas buvo rastas Vilniuje, itin specifinėje vietoje, rūsiuose šalia Rotušės aikštės, buvusiame „Laumės“ restorane. Šiuo metu ten įsikūręs striptizo klubas.
„Kino filmavimų komanda ieškojo striptizo klubo lokacijos ir ją rado rūsiuose šalia Rotušės aikštės. Kartu su ja – Kazio Morkūno „Tris mūzas“, kurios įkurdintos ne bendroje klubo erdvėje, bet privataus šokio kambarėlyje”, – radybų detalėmis dalinosi VDA Įvietinto meno ir scenografijos katedros koordinatorius Martynas Arlauskas.
Profesorius Kazys Morkūnas (1925–2014) – vienas legendinių Lietuvos vitražistų, Lietuvos vitražo mokyklos kūrėjų, per šešis dešimtmečius trukusią vitražisto karjerą sukūręs etapinius lietuviškojo vitražo kūrinius. „Trijų mūzų” storo stiklo vitražą Kazys Morkūnas sukūrė 1974 m. Tuo laikotarpiu dailininkas plėtojo luitinio vitražo technologiją (spalvoto stiklo luitai, sujungti į vientisą kompoziciją betono mase), šia technika sukūrė eilę darbų: parodinį vitražą pasaulinei parodai Osakoje 1970 m., Kultūros ministerijoje Vilniuje 1971 m., Kryžkalnio memoriale 1972 m., Druskininkų „Eglės“ sanatorijoje 1975 m. Didžiausiu darbu tapo vitražas „Nenugalėtieji” IX forto komplekse 1982 m. Menininko kūrybai būdingas monumentalumas, architektūrinis mąstymas, raiški figūrų stilizacija, gili spalvinė gama, dinamiškos formos, skriejančios figūros motyvas, aktyvi ritmika.
„Trys mūzos“ buvo sukurtos tuometinio „Laumės“ restorano viduramžių laikotarpio rūsiuose, todėl jiems sušviesti buvo sumontuotas dirbtinis apšvietimas. Požemio prietemoje puslankiu skriejančios spalvingos figūros kūrė džiugią, svajingą nuotaiką, tapo visos interjero erdvės dominante. Tai vieni gražiausių moters figūros stilizavimo K. Morkūno kūryboje pavyzdžių. Šis vitražas yra vienas iš lietuviškojo luitinio vitražo šedevrų. Uždarius „Laumės“ restoraną vitražo likimas buvo nežinomas. Sklido kalbos, jog vitražas yra užkaltas skydais, užmūrytas ar net sunaikintas – deja, toks likimas yra ištikęs nemažai XX a. antrosios pusės lietuviškojo monumentalaus meno kūrinių. Tad šis atradimas ypač pradžiugino lietuviškojo vitražo gerbėjus.
XX a. 8 dešimtmetyje dailininkas grįžo prie klasikinio plono stiklo vitražo, šia technika sukurti jo kūriniai „Šventė“ ir „Žalgirio mūšis“ yra vieni didžiausių ir žinomiausių vitražų Lietuvoje. Juos galima rasti Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose.
Profesorius K. Morkūnas buvo ilgametis Vilniaus dailės akademijos bendruomenės narys – jis nuo 1953-iųjų dėstė piešimą Lietuvos dailės institute, vadovo Piešimo katedrai, per kone penkis dešimtmečius trukusią pedagoginę karjerą išugdė kelias kartas dailininkų monumentalistų, suformavo savitą piešimo dėstymo metodiką, buvo vienu didžiausių autoritetų menininkų tarpe.
