Laura Marija Šalkauskienė
NEMATOMA / BET MATANTI
02 21 – 03 09
Atidarymas: vasario 21 d. (trečiadienį), 18 val.
VDA ekspozicinė erdvė „kreatoriumas / meno krosnys“, Maironio g. 6, VDA Senųjų rūmų II kiemas
Šiais laikais visi esame visur pasiekiami ir matomi, atsitraukimas ir nusiraminimas tampa prabanga, o kartais ir iššūkiu. Priklausomybė nuo elektroninių jungčių yra saldi ir įtraukianti, bet tuo pat metu ir erzinančiai žudanti. Kaip ir visos priklausomybės. Tik nuo šios pabėgti ar bent jau pasitraukti yra labai sunku, nes ji pasiekia tave visur. Kartais prisimenu filmus iš vaikystės, kai paveiksluose, vaizduojančiuose senai išėjusius garbius ponus, būdavo išpjaunamos jų akys, kad iš kitos pusės šeimininkas galėtų, nematomas, stebėti susirinkusiuosius. Taip jaučiuosi ir už savo darbų. Nematoma, bet matanti. Kaip žalias zuikis žalioje žolėje.
Kiekvienas laikotarpis turi savo pavidalą, bei išraišką. Kadangi metas, kuriuo dabar gyvename yra labai nerimastingas ir dažnai labiau juodas, nei spalvotas, todėl jaučiu poreikį jį nuspalvinti. Netgi jei matinių spalvų pasirinkimas daug optimizmo nesuteikia, bet vistik spalvos suteikia vilties. Organiškai, man pačiai, reikėjo spalvų ir jų kontrastų. Spalvų tonai ir pustoniai ”prašėsi” būti įvelkami į tam tikras formas. Tokiu būdu spalvų konfigūracijos, natūraliai, atsiranda mano kūrybiniame procese. Anksčiau, kai paišydavau sąsiuvinių paraštėse, ranka nevalingai sukdavo ratus, apskritimus ir elipses. Pieštukas lengviau slysdavo ovalais, spiralėmis, bei apskritimais. Iš kurių kūrėsi tuometinis minčių žaismas ant popieriaus. Šiuo metu mano piešiamos formos ir figūros įgauna kitokias trajektorijas. Trikampių aštrūs kampai, pradžios ir pabaigos judėjimo kryptys... Nenoromis pradedi analizuoti, kaip pati keitiesi, kaip tave ir tavo darbus įtakoja supanti aplinka. Paskutiniai mano tapybos darbai man tampa lyg šarvais, širmomis, neperšaunama liemene, kurių dėka galiu jaustis ramiai, saugiai, lyg nematoma, bet tuo pat metu matanti.
Kai aplinkui tiek šurmulio, įelektrinimo, norisi naktinės tylos, išeitį randu pasinerdama į spalvas ir formas. Todėl vėl atradau molbertą, teptukus, dažus. Mano žodžiais tampa spalvos, o mintys įgauna kampus ir centrus, briaunas ir atkarpas, linijas ir figūras. Mintis sugeria ir transformuodami ištransliuoja gimstantys vaizdiniai. Taip ir komunikuoju - per tapybą. Iš minties į formą, iš tuštumos į pilnatį. Naujai atsirandantys tapiniai taip lengvai nepaleidžia, „reikalauja“ tobulumo, kurio neišeina pasiekti, nes vieną vietą pataisius, pasikeičia kita. Ir šis procesas nesibaigia. Suprantu, kad vyksta savotiškas žaidimas. Ko pasekoje susivokiu, kad tobulybės nepasieksiu ir tuo imu mėgautis. Ir šis nesibaigiantis veiksmas yra toks hipnotizuojančiai žavus. Jis praryja laiką ir miegą, bet suteikia pilnumo, ne vienišumo. Tampame pašnekovais, tik be žodžių. Ir aš pasiduodu šiam abipusiam kontaktavimui, įsitraukimui ir kūrybai.
Už savo darbų jaučiuosi nematoma, tai netrukdo, netgi dažnai atveria kitus, neįprastus jutimus... Šiame laike norisi spalvų - prislopintų, „nerėkiančių“, pastelinių, bet „gyvų“ /Laura Marija Šalkauskienė/.
Laura Marija Šalkauskienė
1976-88 m. mokėsi B. Dvariono muzikos mokykloje (fortepijono klasė)
1990 m. baigė Viršuliškių 45-ąją vidurinę mokyklą
1995–2001 m. studijavo literatūrologiją Vilniaus pedagoginiame universitete
2013-15 m. mokėsi J. Vienožinskio meno mokykloje (suaugusiųjų skyriuje)
2016–22 m. studijavo grafiką Vilniaus dailės akademijoje
Nuo 2012 m. dalyvauja grupinėse parodose, pleneruose
