2026 03 19 – 03 31
Kovo 19 d. (ketvirtadienį), 18 val. VDA ekspozicijų erdvėje „Kreatoriumas“ (Maironio g. 6. Įėjimas pro senųjų rūmų vidinį kiemą) atidaroma personalinė Juozo Sidaravičiaus paroda „Fenikso ir ufonautės vestuvės“.
Renginio atidarymo metu pasirodys „Vaibai ore“ ir Stavaris
Fenikso ir ufonautės vestuvės. Sekuliarūs ritualai krosnyje.
Kartą senų senovėje, o gal visai neseniai, po žeme, pusrūsyje, tarp dviejų krosnių, įsikūrė vieta, kurioje vaizdai nebėra tik vaizdai. „Kreatoriumas“ – buvusi degimo, virsmo, gimimo erdvė – šioje parodoje tampa ne tiek galerija, kiek simboline krosnimi: vieta, kur istorija, mitas, pokštas, vestuvės ir katastrofa kaitinami iki tokio laipsnio, kad pradeda lydytis vienas į kitą.
Sakoma, kad kai pasaulis per daug prisipildo paaiškinimų, jis ima ilgėtis pasakos. Ne kaip pabėgimo, o kaip būdo egzistuoti. Ne kaip iliustracijos, o kaip stebuklo – tokio, kuris nebūtinai išgelbsti, bet leidžia patikėti, kad tikrovė nėra iki galo užrakinta.
Viduramžių žmogui stebuklas nebuvo sensacija – jis buvo pasaulio struktūra. Gyvūnai kalbėjo, šventieji pamokslavo žuvims, o ženklai reiškė daugiau nei faktai. Šiandien gyvename priešingoje būsenoje: informacijos perteklius kuria faktų iliuziją, bet kartu ištrina galimybę tikėti tuo, kas nepatikrinama. Mitas tampa įtartinas, pasaka – vaikiška, stebuklas – triukas.
Juozo Sidaravičiaus paroda grąžina pačią pasakojimo sąlygą. Ne kaip rekonstrukciją, o kaip gyvą, keistą, kartais nepatogų organizmą. Pusrūsis su krosnimis čia tampa vieta, kur vaizdai laikomi šilumoje – tarsi dar neapsisprendę, ar jie priklauso istorijai, ar dar tik gimsta.
Čia pasirodo Šv. Antanas Paduvietis, sakantis pamokslą žuvims – ikonografinis motyvas, kuris viduramžiais simbolizavo pamokslo beprasmybę, bet kartu ir tikėjimą, kad žinia turi būti sakoma net tada, kai jos, regis, niekas neklauso. Liūtas su sparnais – grifoniškas hibridas – nurodo į jėgos ir dvasios jungtį, bet kartu ir į mitinę apsaugą, į budintį simbolį, saugantį ciklą nuo galutinės griūties. Dviuodegė undinė, viduramžiais buvusi geismo, nuodėmės ir pavojingo viliojimo ženklas. Undinas berniukas, grojantis dūdele ir būgnu, sujungia muziką, ritmą ir laiką – jis primena procesiją, eiseną, ritualą, kuris kartojasi nepriklausomai nuo epochos.
Tai Fenikso ir ufonautės vestuvių svečiai. Feniksas – klasikinis atgimimo, degimo ir prisikėlimo simbolis. Greta jo – žalia, keista ufonautė, fenikso nuotaka, į mitinį pasakojimą įnešanti šiuolaikinės fantastikos ir technologinio mito sluoksnį. Prie sutuoktinių iš vandens šokusi žuvis ryja kitą žuvį, ta – dar kitą, sudarydamos nesibaigiančią grandinę. Tai ne moralas apie godumą, o ciklo vaizdas – pasaulis, kuris minta pats savimi. Šalia žmonės stovi vienas kitam ant pečių, lyg gyva kolona, bandanti pasiekti kažką aukščiau, bet nežinanti, ar viršuje iš tiesų yra atrama. Tolumoje, ant uolos – ožiaragis – tylus liudytojas, matantis daugiau, nei pasako.
Ši paroda siūlo buvimą viduje – šventės, mito, laikotarpio, kuris pats savęs dar nesuprato. Tai sekuliarūs ritualai laikui, kuris prarado stebuklą, bet dar nepamiršo, kad jo reikia. Tai medžiaga pokštui, vizijai ir rimtai refleksijai vienu metu. Fenikso ir ufonautės vestuvės čia tampa ne pasaulio pabaigos, o jo keisto, netobulo, bet neišvengiamo tęsinio švente. Galų gale ši paroda kalba apie tai, kad pasaulis dar nesibaigė. Jis tiesiog įstrigo tarp degimo ir vestuvių, tarp griūties ir šventės. O kol krosnis šilta, kol apskritimas dar braižomas, kol feniksas dar kviečia ufonautę šokti – pasaulis tęsiasi.
Tegul šios vestuvės žymi momentą, kai diena ir naktis susilygina ir tampa harmoningos, kai ateina pavasario lygiadienis. Nuo šios santuokos pradžios šviesos kiekvieną dieną vis daugiau. Ji pralenkia tamsą ir triumfuoja!
Juozas Sidaravičius (g. 1979) yra įvairiapusis menininkas, kuriantis molbertinę ir sieninę tapybą, grafiką, objektus, juvelyriką.
Svarbūs raktažodžiai Juozo Sidaravičiaus tapyboje yra simbolis, vizija, absurdas ir pokštas. Profesionalaus restauratoriaus išsilavinimą turintis menininkas savo kūryboje dažnai remiasi istorine ikonografija bei interpretuoja istorinius stilius, pradedant XVII a. flamandų tapyba ir baigiant siurrealizmu ir optiniu menu.
