< for English please scroll down >
Kovo 14 d. 18 val. parodų erdvėje „Kreatoriumas“ atidaroma nauja menininko iš Ukrainos Anton Pedos paroda pavadinimu „Is this what you drew as a child?“ (Ar tai piešei vaikystėje?).
Prasidėjęs karas gimtoje šalyje menininką paskatino giliau nerti į asmeninę bei kolektyvinę pasąmones, ten tūnančias istorijas, simbolius, traumas bei jų įtaką vaikui, it kempinei sugeriančiam aplinką. Retoriškai klausdamas apie vaikystės piešinius menininkas ne tik ieško bendraminčių, bet ir teigia savo poziciją žmogiškumo ir moralinių vertybių atžvilgiu. Šią parodą lydi ir virtuali patirtis IRGI galerijoje, suteikianti daugiau įžvalgų ir konteksto pristatomai menininko kūrinių serijai „Transformuota pasąmonė“.
Su menininko kūryba galima susipažinti čia: https://www.antonpedos.com
Anton Pedos
Ar tai piešei vaikystėje?
Mano nuomone, vaiko smegenys gali būti prilygintos kempinei, kuri surenka visą informaciją iš aplinkos. Kai kas, dažniausiai šviesiausi ir tamsiausi atsiminimai, įsirėžia atmintyje ir įgauna atvaizdą per pasikartojantį judesį “piešiant”. Linijos, tekstūra, spalvos, kompozicija. Panašu, kad vaikystės piešiniai yra labai panašūs į pirmuosius piešinius uolose. Naivūs ir nerealistiški jie alsuoja tuo pat jausmu, kad už jų slypinti istorija mena didžiausią piešinių autorių kamavusį pavojų.
Kadangi vaikiški piešinėliai atlikti be menkiausių žinių apie piešimą, jie atlikti nuoširdžiai. Pasąmoningai. Pasitelkiant jauno žmogaus kūne bei prote giliausiai įstrigusius atsiminimus ir instinktus. Sukurtos kompozicijos – netikėtos ir iš pirmo žvilgsnio primena chaosą, tačiau žvelgiant iš profesionalesnės žiūros – kiekvienas kompozicijos elementas turi savo vietą. Kiekviena spalvos dėmė pritinka popieriaus lapo erdvėj. Nedaug begalima pasakyti apie šio piešinio grožį ar negrožį, nes svarbiau susimąstyti iš kur protas ima šiuos informacinius kodus bei kaip iš jų kuria atvaizdą.
Šiuo projektu aš klausiu, kaip taip gali būti, kad praėjus net 50-čiai metų po antro pasaulinio karo pabaigos aš vis dar piešiau karą. Ar tai kolektyvinė – perkeista, pažeista, sumaitota – posovietinio vaiko pasąmonė? Norėčiau palyginti savo piešinius su šiandienos Ukrainos vaikų piešiniais, bet labiausiai klausimą, kurį keliu parodoje, noriu užduoti rusų kareiviams. Ką jūs piešėte vaikystėje, jei dabar kariaujate kitoje šalyje, jei prievartaujate ir žudote nekaltus žmones ir vaikus? Kas jus sukūrė?
Ar tai propaganda, ar kolektyvinė pasąmonė?
---
Menininkas iš Ukrainos, Anton Pedos, permąstydamas tapyboje dabarties įvykius pristato kūrinių seriją „Transformuota pasąmonė”. Stebėdamas ir perpiešdamas vaikystės piešinius jis priartėjo prie asmeninių pasąmonės ženklų bei simbolių, kurie, kaip pats sako, suformavo stiprų pagrindą ateities kūrybai. Menininką labiausiai domina kolektyvinės pasąmonės įtaka vaikui, kurioje iškyla Ukrainos istorijos atmintys, daugiausia susijusios su sovietinės priespaudos traumomis. Retorinis klausimas, iškeliamas parodoje, nėra tariamas vien tam, kad būtų rasti panašumai tarp žmonių ir tautybių, jis teigia ir poziciją apie žmogiškumą bei moralines vertybes, ar, deja, jų trūkumą.
- Emilija Statinaitė
< EN >
Opening night of Ukrainian artists’ exhibition called “Is this what you drew as a child?” will be held on 14th of March at 6pm in exhibition venue Kreatoriumas.
The beginning of war in artists motherland encouraged him to dive deeper into the individual and collective subconscious, its stories, symbols and traumas and their influence on child, that as a sponge absorbs all its surroundings. Asking rhetorically about childhood drawings, the artist is not only searching for congenials, he also states his position on humanness and moral values of today. This exhibition is accompanied by experience in the virtual IRGI gallery, which brings more context about the presented “Transformed subconscious” series of works.
To know more about artists' work press here: https://www.antonpedos.com
---
Anton Pedos
Is this what you drew as a child?
In my opinion, a kid’s brain can be compared to a sponge that absorbs all the information from the surroundings. Some of it, usually the brightest or darkest things that happened, is being fixed, remembered in the brain and depicted through a repetitive movement we call “drawing”. Lines, texture, colors, composition. It’s even visible that childhood drawings are very similar to the first drawings in caves. Naïve and far from realistic they bring the same feeling as the story behind them is about the main danger of life for the creature that made it.
Since childish pictures are made without any knowledge of the basic rules of drawing, it is made sincere. It is made subconsciously. Using the deep core memories and instincts provided by the brain and body of a young human. Compositions are pretty unusual, and at the first sight there is chaos, but if we take a look from a professional side, every single element of the composition is in its own place. Every color spot fits on a piece of paper. There’s not much to say speaking about beauty or non-beauty in that, but it’s about where from our brain takes the information code and how puts it in the picture.
With this project I ask, how come, that even 50 years after the end of WWII as a child I still was drawing the War. Is it collective subconscious - transformed, mutilated, plundered - of post-soviet child? I would like to compare my personal drawings with drawings of Ukrainian kids of nowadays but mainly, my question is a straight one for every russian soldier. What you were drawing in childhood, if now you are making war in other country, if you are raping and killing innocent people and kids? What created you?
Is it propaganda, or is it collective subconscious?
---
Ukrainian artist Anton Pedos through the events of the present and reflections on these events in his paintings came to a series of works called “Transformed subconscious”. Observing and recreating the drawings of childhood he got closer to signs and symbols of his subconscious that, as he says, laid a strong foundation for all his future artistic work. Artist is most interested in influence of the collective subconscious on a child, which brings up the stories of Ukraine’s history, especially traumas from soviet oppression time. Rhetorical question, raised in this exhibition, is not only for finding similarities between nations and people, but also a statement about humanness and shared values, or tragically, a lack of it.
- Emilija Statinaitė
