Lietuvos dailės muziejaus nuotrauka
XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, kaip ir visoje Europoje, vis labiau plito ir populiarėjo švietėjiškos idėjos. Reformuojant menų mokymą 1740-1790 m. Vienoje, Drezdene, Peterburge kūrėsi dailės akademijos. 1793 m. LDK Vyriausiojoje mokykloje įkurta Architektūros katedra (vadovas prof. Laurynas Gucevičius), o 1797 m. – Tapybos ir piešimo katedra (vadovas prof. Pranciškus Smuglevičius, vėliau – prof. Jonas Rustemas).
1803 m. pertvarkius vyriausiąją mokyklą į Vilniaus universitetą, įsteigtas Literatūros ir laisvųjų menų fakultetas, pradėta dėstyti meno istorija. Šalia anksčiau buvusių katedrų tais pačiais metais atidaryta Skulptūros, o 1805 m. – Raižybos (grafikos) katedra. Visos šios katedros sudarė Dailės skyrių, vadinamąją Vilniaus meno mokyklą. Joje buvo rengiami architektai, tapytojai, skulptoriai, raižytojai ir piešimo mokytojai. Katedrų veikla nutrūko 1832 m. carinei Rusijos vyriausybei uždarius Vilniaus universitetą.
1919 m. Vilniuje iš naujo atidarius Stepono Batoro vardu pavadintą universitetą, jame buvo Dailės skyrius su tapybos, skulptūros, grafikos specialybėmis.
Nepriklausomos Lietuvos kultūriniame gyvenime svarbų vaidmenį suvaidino 1922 m. įkurta Kauno meno mokykla, kurioje ilgainiui buvo įsteigtos tapybos (1923 m.), grafikos, skulptūros (abi 1926 m.), dekoratyvinės tapybos (1929 m.), keramikos (1931 m.), industrinės dailės (1938 m.) studijos. Profesorių Justino Vienožinskio, Juozo Mikėno, Stasio Ušinsko, Antano Gudaičio, Antano Kučo, Vytauto Jurkūno, Jono Kuzminsko, Jono Mikėno, Liudviko Strolio, Petro Aleksandravičiaus ir kitų menininkų mokiniai sudarė aukštosios mokyklos pedagogų branduolį.
1940 m. Kauno meno mokykla ir Stepono Batoro universiteto Dailės fakultetas reorganizuojami į Kauno taikomosios dailės mokyklą ir Vilniaus dailės mokyklą. 1941 m. Kauno taikomosios dailės mokykla tampa Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutu, o Vilniaus dailės mokykla – Vilniaus dailės akademija (nuo 1944 m. – Vilniaus valstybiniu dailės institutu). Nacių okupacijos laikotarpiu 1943 m. abi šios mokyklos uždaromos, o 1944 m. vėl atsikuria.
Augant Akademijai ir didėjant studentų skaičiui, įvedamos naujos specialybės, steigiamos katedros (1959 m. – Meno istorijos, 1960 m. Dailės pedagogikos, 1961 m. – Pramoninės dailės ir kt.).
1973 m. Vilniuje įkuriami atskiri Vaizduojamosios dailės ir Taikomosios dailės fakultetai. 1959 m. Kaune atidaromas vakarinis skyrius, kuris 1983 m. performuojamas į Pramoninės dailės fakultetą.
1988 m. buvo smarkiai atnaujinamas dėstytojų kontingentas, rektoriumi išrinktas prof. Vytautas Brėdikis.
1990 m. Mokykla atgauna Vilniaus dailės akademijos vardą.
