VDA Garbės daktarės Kristinos Sabaliauskaitės paskaita

VDA Garbės daktarės, rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės paskaita „Žodžių kalba, vaizdų kalba: dailės ir literatūros svarba šiandienos pasaulio kisme“ skaityta š. m. vasario 19 d. po iškilmingo VDA Garbės daktarės vardo suteikimo
 

                      Vienas mano ankstyviausių sąmoningų estetinių vaikystės prisiminimų yra žvilgsnis iš apačios į viršų: vasaros ar vėlyvo pavasario dangus, su plaukiančiais kamuoliniais debesimis ir, kairėje atminties paveikslo pusėje – du milžiniški, liekni bažnyčios bokštai smingantys į dangų. Neabejotinai tai buvo dangus virš Vilniaus, o tiedu aukšti bažnyčios bokštai, spėju, veikiausiai priklausė Šventos Kotrynos bažnyčiai. Anuomet ji atrodė kitaip: buvo ne rausva, o išblyškusiai gelsva, nusilupusio tinko pleiskanomis, kurios lipdiniams ir nišų kriauklėms pridėjo dar daugiau smulkių formų; langų ertmės, jei teisingai pamenu, buvo užkaltos papilkusiomis lentomis, bokštų kiaurymės ir skardos buvo suodžių juodumo, o ažūriniai surūdiję kryžiai atrodė tarsi sukrešėjusio kraujo snaigės. Prieš akis tebestovi vaizdas – tie lengvi, gelsvi, o kartui ir keistai trikdantys, agresyvūs, grėsminga juoduma įrėminti bokštai smingantys į mėlyną dangų, kuriuo labai lėtai, bet nenumaldomai juda kamuoliniai debesys, nuolat keičiantys savo fantasmagoriškas formas. Kultūra ir natūra. Žmogaus kūrinys ir gamta. Gamta pačia gryniausia savo forma – dangaus skliautu. Metafizinis firmamentas, į kurį sminga tie bokštai – žmogaus šauktukas, bandymas atsiplėšti nuo žemės, aukštyn – suprasti, tikėti.

                      To vaizdo, kuris įstrigo atmintyje kūdikystėj, to prie kurio dažnai grįžtu mintimis, ir randu jame kaskart kažką naujo, negali atkartoti jokia fotografija. Kažką vos panašaus, aptinku vienoje Jano Bułhako ikikarinių nuotraukų, užfiksavusių Šv.Kotrynos bažnyčią: tačiau joje nėra judesio, nėra grėsmės ir nėra nerimo. O būtent nerimo ir baimės, savo mažumo ir menkumo suvokimo jausmą, o kartu ir atgaivos, netgi palaimos, kurią suteikė grožio sukelta nuostaba, geriausiai atsimenu. Tai prieštaringi jausmai, bet kartais skausmas ir malonumas, nerimas ir palaima susilieja į viena. Ypač susidūrus su dalyku, daug didesniu už tave. Vis dar bandau atsakyti į klausimą, kas tai buvo: laiko, laikinumo, mirtingumo suvokimas? Ar tiesiog akimirkoje atsiskleidęs gan abstraktus, pirmasis ir vaikiškas, metafizikos išgyvenimas?

                      Kitas vaizdas iš vaikystės atminties: įbėgu į namų didįjį kambarį ir sustoju ant slenksčio, apimta nuostabos. Pro langus, kuriuose saulė reta viešnia, nes jie atsiveria į pilkšvą gretimo pastato sieną, sklinda auksinė pavasario šviesa. Šviesa kaip iš pasakos, šviesa kaip stebuklas, nors, kambaryje, žinoma, niekas nepasikeitę – tie patys baldai, daiktai, kiek dulkių. Bet toji šviesa... Ji irgi švytėjo iš kažkur kitur. Šį atsiminimą man visada įkūnija paveikslas, kurį išvydusi pradedu šypsotis. Tai – Ferdinando Ruszczyco bene septyniasdešimčia metų ankstesnė nei mano patirtis ir atsiminimas pastelė „Auksinis kambarys“, sukurta 1913 m. Ji vaizduoja, žinoma, kitą kambarį, nei mano vaikystės namuose, bet joje – tas pats Vilnius, ta pati šviesa, kuri nesikeičia, bet kuri, galbūt dabar sušvyti daug rečiau, nes pasikeitė daug kas: parketai ir langų rėmai, kurie nebeatsidaro į išorę ir nebeturi barškančių fortkių, ir užuolaidų audiniai, ir daiktai, ir žmonės, ir jų papročiai, ir jų kalbos, ir pats kalbėjimo būdas, intonacijos, ir laikas, kurio vis pristingame tam, kad sustotume kasdienybėje ir tiesiog netekę žado (ir neištraukdami telefono nufotografuoti) kartais žiūrėtume į sklindančią šviesą.

                      Mano sovietinės vaikystės laikais visada jaučiau, kad vaizdų kalba yra patikimesnė nei žodžių. Žodžiai, kurie liejosi iš televizijos, juodomis antraštėmis skelbė iš laikraščių, smulkiomis raidžių vinimis kalė į galvas jokių abejonių ar klausimų neprileidžiančias tiesas mokykliniuose istorijos ir literatūros vadovėliuose, ir raudonais lozungais plyšavo nuo namų stogų – dauguma žmonių žinojome ar bent nutuokėme, kad tie žodžiai – melas, į kurį nereikia kreipti dėmesio. Vėlyvojo sovietmečio marazmatinėje, Brežnevo ir Černenkos senatvinį letargą primenančioje epochoje, daugelis jais pernelyg ir netikėjome. Kaip netikėjome ir sovietiniu menu: pagal vieną „balvankę“ nutašytais ir nupaišytais kareiviais, darbininkais ir kolūkiečiais, suvirintojais, melžėjomis ir mokytojomis, kurių visi buvo kresni, drūtoki, storomis blauzdomis, plačiais delnais ir plačiais veidais, kuriuose privalomai buvo sustingusi vienoda arba kretiniško optimizmo, arba – daug dažniau – neva „ryžto“ išraiška: būtinai suraukta kakta ir tuščias akių žvilgsnis. Žvilgsnis, kuriame stigo to, kas žmogų paverčia žmogumi: skausmo, kančios, abejonės, nuovargio, ironijos, klausimo, kartais – galbūt pašaipos, juoko, ar, galų gale – emocijos, intelekto, individualumo. To, ką Vakarų kultūroje sugebėdavo pavaizduoti jau senovės romėnai, net savo imperatorių biustus kaldinę su visomis jų raukšlėmis, karpomis, kliaudomis, grimasomis ir individualybe. Kai šių dalykų nėra, telieka į tolį įsmeigtas ryžtingo fanatiko tuščias žvilgsnis. Atvaizdas be žmogiškumo, iki funkcijos – komunizmo ar kitos ideologijos statytojo, darbinio gyvulio – sudaiktintas žmogaus pavidalas. Įamžintus bronzoje ir akmenyje, šiandien tuos veidus ir tuos žvilgsnius galite pasižiūrėti Grūto parke. Mačiau juos, tuos žvilgsnius bei išraiškas ir gyvai – bene ryškiausiai akmeniniuose omonininkų veiduose prieš trisdešimtį metų. Ir prieš kelerius, lankydamasi Baltarusijoje, Nesvyžiuje – ten, kaip sykis, vyko visuotinis milicijos pajėgų sąskrydis.

                      Bet anuomet, mano vaikystėje gyvenimas buvo pilnas ir kitokių vaizdų, kurių kiekvienas bylojo daugiau už tūkstančius žodžių. Yrančios senamiesčio architektūros, kuri nežadėjo jokios šviesios ateities, bet buvo paslaptingas, daugiakonfesinio Vilniaus palimpsestas. Gražus ir su visokiom keistenybėm. Su nuolat uždažomom religinėm freskom, nuo kurių per porą metų nusilupdavo net kibiausi sovietiniai dažai – apie tai šiek tiek rašiau „Juoduosiuose Franko perluose“, bet šitai pamenu iš vaikystės – kaip beregint nusilupdavo dažai nuo Bonifratrų Dievo Motinos ir nuo Bernardinų bažnyčios Nukryžiuotojo. Abraomas, aukojantis Izaoką Katedros frontone man bylojo daugiau apie tai, iš kur aš kilusi, nei puslapių puslapiai klasių kovos istorijos vadovėliuose. Katedros fasade esantis Mozė su ragučiais, išdygusiais ne visai tiksliai beverčiant Bibliją, turėjo savo – žmogišką išraišką. Kaip ir Pietro Peretti Madonos šypsena Šv. Kazimiero koplyčioje, kaip ir ironiški angelų žvilgsniai, puikybės kupinas Danieliaus Schultzo vyskupas Pacas ar muziejuje besijuokiantis Kanuto Rusecko italas, kuris, regis, juokėsi iš taiklaus antisovietinio anekdoto, ir Vincento Slendzinskio „Senutė, verianti adatą“, rimta ir negailestinga tarsi Moira, pati sau siuvanti įkapes. Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje galėdavau klaidžioti valandų valandas. Nuo Vilniaus namų dekoro žvelgė maskaronai ir veidai ­– ne visada aukšto meninio lygio, mąslūs, pašaipūs, visokie. Tačiau tai buvo gyvi žmonių ir pabaisų veidai, o ne vienodos sovietinių skulptūrų fizionomijos. Senoji architektūra, kad ir aptriušusi, apsilaupiusi ir sutrūkinėjusi buvo graži. Sovietinė – brutali, pilka ir betoninė, su pompastiškomis freskomis ar vitražais – bjauri ir nejauki, nepritaikyta žmogui.

                      Tik po daugelio metų, perskaičiusi vieną eilėraštį, kuris įvardino neįvardinama, aš supratau, kad atmetimo reakcija, kurią nuo vaikystės jutau sovietinei sistemai, buvo iš esmės ir pirmiausia estetinė. Tąja, giliąja skonio prasme, kuriame driekiasi sielos pluoštai ir sąžinės kremzlės, ir kurį atpažįstu garsiajame Zbigniewo Herberto eilėraštyje „Skonio galia“:

Todėl estetika gali praversti
nevertėtų nepaisyti šio grožio mokslo
Prieš skelbiant kovinę parengtį dera budriai ištirti
architektūros pavidalus ir ritmus būgnų beigi švilpynių
oficialiąsias spalvas niekingą laidojimo ritualą        

Mūsų akys ir ausys atsisakė paklusti
Orią tremtį pasirinko mūsų juslių valdovai


Visam tam neprireikė tvirto charakterio
Teturėjom truputį būtiniausios drąsos
Bet iš esmės tai buvo skonio dalykas

Taip, skonio
liepiančio eiti ir išsiviepti iškošiant pašaipą
nors dėl to ir nukristų vertingasis kūno kapitelis
galva

                      Todėl aš akimis pradėjau ieškoti ženklų, požymių ir pėdsakų vaizduose, kad gal kas nors jaučia panašiai kaip aš. Panieką ir pašaipą tam menui, kurio prastumo suvokimas buvo intuityvus, kylantis iš nepakantumo falšui, kurį jaučia ir atpažįsta plika nesugadinta akimi net vaikai. Pradėjau ieškoti gyvasties paveikslų ir skulptūrų veiduose. Gyvesnių veidų galima būdavo pamatyti Parodų rūmų salėse. Ten, tylusis lietuvių dailės nonkonformizmas liudijo, kad tuo metu, kol Lietuvos rašytojai savo sąjungoje vienas kitam rengė literatūrinius teismus, smerkdami už menkiausią dekadentiškų Vakarų įtakos dvelksmą ar buržuazines tendencijas, dailininkai godžiai gaudė „dekadansą“ iš už geležinės uždangos. Kad tapatinosi su tąja laisvojo pasaulio tradicija, kartu ieškodami savojo kelio. Kazimiero Žoromskio darbai, Stasio Eidrigevičiaus vaikiškų knygų iliustracijos, Birutės Žilytės beprotiškų spalvų maištas freskose, ir, svarbiausia, maištingoji Grupė 24 su savo ironija, kuri man, paauglei buvo kaip gaivus oro gurkšnis – visa tai bylojo apie laisvės ilgesį ir būsenas, kurių žodžiais negalėjome išreikšti. To meto – priminsiu, kalbu apie vėlyvus aštuoniasdešimtuosius lietuvių literatūroje, iki Ivanauskaitės ir Gavelio, neradau nieko panašaus. Lietuviškos prozos puslapiuose nebuvo su kuo tapatintis. Laimei, buvo vakarų literatūros vertimų trupiniai. Didieji prancūzų ir rusų romanistai, Camus Maras, Hemingway'us, Ir klasika, Shakespeare, pirmiausia. Tam, kuris galėjo atpažinti save ironiškajame Žake, siurbiančiam melancholiją iš stanzos, tarsi žebenkštis kiaušinius. Ir žavėtis Kordelija, nepakentusia šūdmalystės. Ir justi šiurpą perskaičius Isaac'o Bashevis Singerio „Plunksnų karūną“ – tokį šiurpą, kuris apima susidūrus su kažkuo tikrai didžiu.

                      To meto lietuviška žodžių kalba mokė mylėti beržą, žemę, duoną, akmenį, tėviškę, kaimą ir kaimiečius, bet negalėjo atsakyti į mano klausimus. Ten nebuvo to maišto prieš sistemą, kurį mačiau dailėje. Tenkintasi aptakiais „ezopinės kalbos“ pasiteisinimais, kuri, vis dėl to buvo pernelyg sekli ir nekirsdavo sovietinės lietuvybės rėmų, buvo daugiausiai susijusi su šiomis tokiomis tautinės tapatybės paieškomis. Drąsesnieji, vakarietiškesnieji, tokie kaip Icchokas Meras ar Saulius Tomas Kondrotas buvo sistemos tiesiog išstumti iš šalies. Sistemos buvo paliktas instrumentas, įrankis – lietuvių kalba. Tačiau turinį juo galima buvo kurti tik pagal griežtai kontroliuojamas instrukcijas. O ir pati sistema – leidyba – pačia savo sąranga turėjo eilę sunkiai įveikiamų cenzūros filtrų: redaktorius, redkolegijas, komisijas, privalomus leidimus publikuoti. Nenuostabu, kad vengta užgriebti ribines, egzistencines to meto sistemos triuškinamų žmonių būsenas, tą gniuždančią sielos inžinieriją, visuotinio skundimo ir šnipinėjimo sukeliamą nevilties jausmą, o kartu ir bandymus išsaugoti etinį stuburą ar elementarų žmogiškąjį padorumą. Dailininkui nutapyti paveikslą ir parodyti jį dirbtuvėje ar nelegalioje parodoje buvo, manau, lengviau. Literatūroje kalbėti tiesą buvo sunku ar net neįmanoma. Šitai sakydama iš dabarties perspektyvos, kartu labai aiškiai suprantu, jog priklausydama jaunesnei, lūžio kartai, negaliu priekaištauti pirmtakams už tai, kad jie nesukūrė visavertės disidentinės prozos ar išplėtotos pogrindinės leidybos, kokia buvo kaimyniniuose kraštuose ar lietuvių išeivijoje. Labai aiškiai suprantu, jog iš kitų žmonių negalima reikalauti, kad jie būtų didvyriais – tokį reikalavimą žmogus gali kelti vien tik pats sau. Bet taip pat manau būtina ir pripažinti, kad iškart po nepriklausomybės atėjusios kartos daugeliui žmonių šiandien būtų buvę daug mažiau vilties ir pasididžiavimo, jei nebūtų buvę Ričardo Gavelio, pasakiusio tiesą apie tuos laikus, kuriuos dar prisimenu.

                      Gavelis, „Vilniaus pokeryje“ pateikęs vieną negailestingiausių sovietinės sistemos ekspozė, tiesiog homo sovieticus vivisekciją, išsprogdinęs tuometiniais socrealizmo ir ideologiniais reikalavimais užbetonuotą pilkšvoką literatūrinį peizažą, vis dėl to, buvo veikiau išimtis iš taisyklės. Nenuostabu, jog tebeveikiančių senosios konjunktūros kritikų jis tebėra nemėgstamas. Dar neseniai yra tekę skaityti nuomonių, jog „jo kūryba neturės didesnės išliekamosios vertės“, „yra pervertinta“. Kritikų – kad ir Apučio, ar Zalatoriaus atsiliepimai apie „Pokerį“ šiam pasirodžius, šiandien skaitant kelią ironišką šypseną. Apie amžininkų prėskas reakcijas, neslėptą panieką šio išskirtinio autoriaus intelektui, erudicijai ne kartą kalbėta. Doktorantai aktyviai atkalbinėti imtis jo kūrybos tyrimų ir tik pastaraisiais metais, kartu su užsienio kalbų vertimų puikiomis recenzijomis jam nenoriai atrandama vieta oficialiajame kanone. Lygiai taip pat skeptiškai niekinta VDA absolventė Jurga Ivanauskaitė, į literatūrą įnešusi neabejotiną laisvės ir vizualumo gūsį bei suteikusi balsą manajai X kartai. Tapę kultinėmis figūromis skaitytojų tarpe, literatūrinio isteblišmento tarpe jie tapo svetimkūniais, į kuriuos buvo patogu projektuoti dėl laikmečio įtampų, baimės dėl vykstančių virsmų ar nevisavertiškumo kompleksų kylančias chimeras ir bausti juos už nepaklusimą nerašytoms taisyklėms kokia privalo būti lietuvių literatūra.

                      Dailės kalboje – netiesioginėje, nežodinėje – galima sakyti šis laisvėjimo procesas vyko lengviau, nors vaizdų kalbai irgi reikėjo narsos. Mintimis grįždama į aną laiką, prisimenu ekspoziciją Parodų rūmuose, ir, galima sakyti, šiek tiek Gavelio ekvivalentą tapyboje. Oficialiųjų valdžių, beje, lygiai taip pat nemėgtą. Galbūt klystu, bet man Arvydo Šaltenio tapyba galėtų būti „Vilniaus pokerio“ vaizdinis tekstas. Atmintyje iškyla jo 1987 metų darbas „Diena mieste“: plikai skustas vyras su sovietine karine uniforma, nežinia – ar „dembelis“ ar paleistas atostogų – Žaliojo tilto skulptūrų fone; vienoje pusėje – Šv. Rapolo bažnyčia, kitoje – „Lietuvos“ viešbutis, kurio 21-ojo aukšto bare, kaip žinojo vilniečiai, knibždėjo intermergaitės – sovietinės valiutinės prostitutės. Sovietinio ryžto pilni dabar jau nukeltųjų skulptūrų veidai menkai nutapyti, išskydę, telikusi tamsi dėmė ir tuščia kresnablauzdė bravūriška poza be turinio. Tikra vėlyvojo sovietmečio alegorija. Dešinėje – Vilniaus „bažnytinė“ praeitis, kairėje – valiutinė internacionalinė ateitis. Pirmame plane esantis veidas, kaip suprantu, galimai autoportretinis. Tačiau jis yra viso paveikslo alfa ir omega. Nes jis – gyvo, kenčiančio, abejojančio, negailestingos autoironijos ir egzistencinio absurdo suvokimo nestokojančio, sužeisto, pažeidžiamo ir kartu nemirtingą sielą turinčio žmogaus veidas. Remarko romanų kario veidas. Prieš dvejus metus Courtauld Instituto parodoje tą pačią veido išraišką atpažinau kito Vilniaus dailės akademijos absolvento, Chaimo Soutine portretuose. Ypač viename, užguito berniuko pyragėlių kepėjo iš Clagny, kuriame matyti ta pati keista, trikdanti rezignacijos ir kartu nepalaužiamumo išraiška, išsprūdusi iš po negailestingų, skausmingų potėpių, bet priverčianti įtikėti žmogaus sielos egzistavimu. Kas tai? Vilniaus tapybos gelminis DNR, jungiantis Chaimą Soutine ir neklusniuosius lietuvių ekspresionistus? O gal tai kažkas panašaus į tą Vilniaus šviesą, apie kurią jau kalbėjau: nepagaunamas metafizinis dalykas, akimirka, įspūdis, kurį Ruszczycas pavaizdavo, kurį mačiau vaikystėje ir atpažinau būdama suaugęs žmogus? Meno humanizmas, jugiantis Soutine nutapytą amžiaus pradžios Clagny pyragaičių kepėją ir Šaltenio kareivį?

                      Galbūt jums šios mano impresijos pasirodys pernelyg asmeniškos, nepakankamai moksliškos, stokojančios kritiškumo. Tačiau kuo ilgiau gyvenu, kuo daugiau skaitau knygų ir kuo įdėmiau žiūriu į meną, tuo dažniau prisimenu Josifo Brodskio Nobelio premijos paskaitos žodžius. Jis rašė:

                      Jei menas ko nors ir moko (o pirmiausia – patį menininką), tai būtent žmogiškosios būties asmeniškumo. Būdamas seniausia – ir betarpiškiausia – asmeninės veiklos forma jis valingai ar nevalingai skatina žmoguje būtent jo žmogiškojo individualumo, unikalumo, atskirumo suvokimą – paversdamas jį iš visuomeninio gyvūno į asmenybę. Daug kuo galima dalintis: duona, guoliu, įsitikinimais, mylimąja – tačiau ne, tarkime, Rainerio Marijos Rilkės eilėraščiu. Meno kūrinys, ypač - literatūra ir ypatingai – eilėraštis, prabyla į žmogų tete-a-tete, užmegzdamas su juo tiesioginį, be jokių tarpininkų, ryšį. Būtent už tai ne itin meną, literatūrą ir ypač eilėraštį mėgsta kovotojai už visuotinę gerovę, masių valdytojai, istorinės būtinybės skelbėjai. Nes ten, kur prisilietė menas, kur perskaitytas eilėraštis, vietoje laukiamos santarvės ir vienmintiškumo juos netikėtai pasitinka abejingumas ir daugiabalsiškumas, vietoje ryžto veikti – neįdėmumas ir pasidygėjimas. Kitaip tariant, tarp nuliukų, kuriais kovotojai už visuotinę gerovę ir masių valdytojai taip norėtų operuoti, menas įrašo tašką, tašką ir kablelį su minusu, taip kiekvieną nuliuką paversdamas kad ir ne visuomet patraukliu, tačiau neabejotinai žmogišku snukučiu.

                      Šaltenio paveikslo veidas man yra tokio, meno ir mąstymo kableliais iš sovietinės ir socrealizmo ikonografijos plačiaveidžių nulių masės, išplėšto žmogiškojo veido, asmenybės pavyzdys. Įtrūkis – pasiskolinsiu Nerijos Putinaitės terminą - skambančiame molyje, per kurį prabyla jei ne metafizinė tyla, tai – bent jau tam tikra ano laikmečio gyvenimo tiesa.

                      Ričardas Gavelis už norą nebūti saugiu, intelektualinės grėsmės nekeliančiu nuliuku savo meto literatūros pasaulyje sumokėjo skaudžią kainą – atstūmimo, paniekos, neįvertinimo, galiausiai, kuriam laikui, kaip taikliai įvardino Leonidas Donskis: valingos užmaršties, valingos tylos. Ne tik naujos literatūrinės kalbos, bet ir naujo bei autentiško literatūrinio turinio vardan jis stojo prieš literatūros kanoną, kritikų lūkesčius, konjunktūrą. Donskio žodžiais tariant – ir jie taikyti Gaveliui:

                      Intelektualas gali būti iš principo kitamanystę, t.y. neoficialią ir neįteisintą poziciją, ginantis žmogus, atsisakantis kalbėti galią turinčiųjų kalba ir pasiryžęs kalbėti tik apie savo paties protu ir gyvenimu patirtus bei patikrintus dalykus. Tai pasirinkimas žmogaus, nesutinkančio, kad kontroliuojančios struktūros per jį įteisintų savo politinį ir moralinį žodyną – veikiau jis jį stabdo ir kritiškai revizuoja.

                      Prisipažinsiu, ši kūrybos prielaida man labai artima. Manau, kad menininko išeities pozicija visuomet yra vienišas maištas contra mundum. Jis nebūtinai turi būti koks nors labai garsus, reikštis žanro taisyklių laužymu, tyčiniu epater la bourgeoisie, buržuazijos šiurpinimu, ar opozicija egzistuojančiam kanonui. Ne, nebūtinai. Tačiau jis visuomet turi remtis kalbėjimu tik apie savo protu ir gyvenimu patirtus bei patikrintus, asmeniškai jaudinančius dalykus, atsisakant pataikauti bet kokiems išorės lūkesčiams. Vienintelis kibirkštį įžiebiantis lūkestis, turbūt, tegali būti vidinis, asmeniškas, slaptas ir, paaugliškai, begėdiškai naivus – individualus gėrio, grožio ir tiesos paieškos lūkestis, kartu suvokiant savo neišvengiamą ribotumą. Laisvės tą daryti kaina, manau, visiems akivaizdi. Vienose srityse labiau, kitose mažiau, tačiau, manau, ji visuomet egzistuoja.

                      Mūsų, Lietuvos dailės pasaulyje, sakyčiau, mums paradoksaliai pasisekė. Būtent menotyrinis ir meninis totalitarinės valstybės aparatčikų neišprusimas, negebėjimas iki galo skaityti ikonografijos, alegorijos ir vaizdų kalbos, galimybė menininkui kurti pačiam sau, regis, nulėmė, kad ji nebuvo taip kontroliuojama ir taip indoktrinuota, taip suvaržyta cenzūros, ir kas dar blogiau – įdiegtos savicenzūros, kaip nutiko literatūros sričiai. Pastarosios reglamentai vis dar dažnai inertiškai važiuoja ant sovietinių mechanizmų ir klišių, tematinių tabu, žvilgsnio vos ne per klasių kovos prizmę, alergijos bet kokioms vakarietiškoms įtakoms, dar anais laikais įtvirtintų galios ryšių. Iš čia, matyt ir kyla įtampos, desperatiškos pastangos drastiškais veiksmais įteigti savo autoritetą, reikalingą palaikyti uždaro ir savipakankamo „literatūrinio lauko“ gyvasčiai, bijomasi „atėjūnų“ ir „atskalūnų“, vengiama patikrinimo objektyviais išorės veiksniais, vertinimų pliuralizmu kaip kad įprasta laisvajame pasaulyje. Bėda tik, kad žmonių pagarbos ir autoriteto neįmanoma rėksmingai išsireikalauti. Pagarba ir autoritetas arba yra, arba jų nėra. Be to, mano įsitikinimu, pagarba yra dvipusis judėjimas – neįmanoma jos reikalauti sau, pagal nutylėjimą bent minimaliai negerbiant kitų, net jei jie ir yra oponentai. Todėl paprastai kuo garsiau teigiamas savo paties reikšmingumas ir nepamainomumas, kuo isteriškiau reikalaujama pagarbos ar klusnumo „autoritetui“ bei jo sprendimams, kuo labiau įsivaizduojama, kad turi neklystančią ir galutinę galią formuoti nuomonę masių, įsivaizduojamų kaip nieko neišmanančių nuliukų planktonas, tuo didesnė juoko ir atmetimo reakcija kyla laisvojo miesto agoroje. Nes, Brodskio žodžiais tariant, autentiškame santykyje su meno kūriniu toji nuliukų masė neišvengiamai praranda savo homogeniškumą, įgydama kad ir ne visuomet patinkančius, ne visuomet malonius, bet individualius ir kontrolei nepasiduodančius snukučius. Sutinku – tai ne visuomet malonu. Sutinku, norėtųsi, kad vyrautų harmoningas dvipusis pagarbos judėjimas. Tačiau kai jo nėra, spontaniškas juokas, juokas ne pagal užsakymą ar manipuliaciją, ne davus sargybiniui ar ceremonmeisteriui ženklą, liudija vieną guodžiantį ir gerą dalyką – laisvę.

                      Kad kūrybinė laisvė atneša puikų derlių, šiandieninė Lietuvos dailės situacija pasaulyje šitai tik paliudija. Paradoksalu, kad dailės meninė kūryba, nuo Renesanso laikų turėjusi legitimuotis, atsikratyti gildijų ir amato konotacijų, privalėjusi išsikovoti savo, kaip pilnaverčio meno vietą tarp klasikinių laisvųjų menų, šiandienos pasaulyje turi kur kas didesnį svorį, įrankius ir kompetenciją kalbėti apie nūdienos įtampas nei, tarkime, literatūra, kuri tampa vis labiau reguliuojama leidybos pasaulio dėsnių, literatūrinių prizų konjunktūros ir net geopolitikos. Lietuvių vizualiųjų menų kūrėjai, nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo tarsi nieko pernelyg nesitikėdami, o tiesiog eidami, kas kaip išmano savo laisvos kūrybos keliais ir klystkeliais, tačiau eidami pernelyg netrukdomi kokių nors institucinių aprobacijų ar rekomendacijų barjerų, šiandien yra palikę apčiuopiamą pėdsaką pasaulio dailėje ir yra tapę pasaulinio meninio diskurso dalimi. Tą liudija ne vien šiemetinis Venecijos Aukso Liūtas, kuriuo taip pelnytai visi didžiuojamės, bet ir kiti paminėjimai Venecijos bienalėje, menininkų iš Lietuvos žinomumas. Jų skaičius, lyginant su nedidele mūsų šalies populiacija, yra tikrai stulbinantis. Tai liudija didelį kūrybinį tankį, kūrybinį potencialą, bet man atrodo, kad svarbiau nei visi šie pripažinimai ir prestižas yra tai, kad būdami lokalūs ir saviti, lietuvių menininkai vis dėl to nėra provincialūs. Jie mąsto globaliai ir apie dalykus, kurie aktualūs šiuo metu daugeliui žmonių pasaulyje. Tai liudijimas, jog jų kūriniai tampa atpažįstamų ir aktualių patirčių, egzistencinių susitikimų vieta – ar tai būtų Saulė ir Jūra. Marina, ar Urbonų Pelkė, ar Kempino Tūba, ar Narkevičiaus video darbai. Tai liudija, kad mes meno pasaulyje ne vien kalbame, kažką bandome pasakyti, bet – kalbamės su pasauliu. Kartkartėmis tyliai sau pajuokauju, jog pavydžiu vizualiųjų menų kūrėjams, kad jiems nereikia vertėjų. Ir – redaktorių. Sunku būtų įsivaizduoti tapybos redaktorių, prieš rėminant darbą į parodą, atėjusį su teptuku nutapyti keletą figos lapelių, paslėpti dailininko pavaizduotas kraujuojančias žaizdas, ar, pavyzdžiui, Šaltenio paveiksle, paryškinti sovietinių statulų veidus, nes kitaip „žiūrovas juk gali nesuprasti“

                      Mano cituotieji Josifo Brodskio žodžiai apie žmogiškosios būties asmeniškumą, pagarbą kūrybos autonomijai, šiandienos literatūrinei kalbai ar, galų gale, norui autoriui prisiimti (ne visada lengvą, dažnai labai rizikingą) atsakomybę už kūrybinius sprendimus, ne visuomet galioja. Nuo sovietinių laikų minčių ir formos redakcinis apynasris yra bandomas mauti itin tvirtai – tas galiojo net ir valdžios pripažintiems bei mėgtiems, galios pozicijoje buvusiems sovietiniams rašytojams kaip Juozas Baltušis (jo memuarai mirga nusiskundimais apie pustoniams ir niuansams nejautrius, vien taisyklėmis ir klišėmis besivadovaujančius redaktorius). Vis dažniau pasigirsta balsų, reikalaujančių agresyvesnio ne tik kalbos, bet ir paties literatūros turinio redagavimo (nors jei turinys, kalba ar struktūra prasti, tai logika tarsi reikalautų literatūros kūrinio tiesiog neleisti). Atėjusi iš kitos, dailės ir vaizdų kalbos srities, kuriai nuo amžių yra įgimtas pasitikėjimas žiūrovo – net ir beraščio vargetos – protinėmis galiomis, vis sau užduodu klausimą, kodėl kūrybinė minčių raiška žodžiais dažnai turi būti persijojama per kelių kitų asmenų aprobacijos sietą ir ką daryti tokiais atvejais, kai aprobuojančiojo kompetencija būna, švelniai tariant, paliekanti daug erdvės tobulėjimui?

                      Prieš dvylika metų, vienos leidyklos grožinės literatūros redaktorė, perskaičiusi mano pirmojo romano rankraštį, globėjiškai pažadėjo: „nebloga istorija, skaitosi, kabina. Tekstą, jums, žinoma, sutvarkysime, išvalysime, kad būtų paskaitomas: iš kiekvieno sakinio padarysime po šešis, pašalinsime visas svetimybes, archaizmus, visas kalbines šiukšles“. Padėkojau, apsisukau ir išėjau iš tos leidyklos, kurios vadovai, kiek teko girdėti, šiandien graužia iš apmaudo nagus. Jei būčiau buvusi silpnesnė, mažiau pratusi prie kūrybinės laisvės, kurią atsinešiau iš dailės pasaulio, pripratinusio prie menininko autonomijos, atsakomybės pačiam sau suvokimo ir prie mokslų daktaro laipsnio teikiamos žinių kompetencijos – taigi, jei būčiau paklausiusi, paklususi „autoritetui“, būčiau netekusi savo, taip vėliau tarptautinių kritikų išskirto, literatūrinio stiliaus. Laimei, buvo kitas leidėjas, Tomo Venclovos ir Algirdo Greimo mokinys, kuris sužavėtas pasakė: „bet tas pačios sakinių ritmas...“ Su ta leidykla tebedirbu ir šiandien.

                      Paguodos ir tvirtybės man visuomet teikė Susan Sontag žodžiai:

                      Būdas, kuriuo galima nustatyti kiek gaji ir gyva yra kokia nors meno forma yra pagal tai, kiek erdvės, kiek platumos ji suteikia daryti klaidoms tuo pat metu išlikdama puiki... Geruose filmuose visuomet yra tiesmukumas, kuris mus išvaduoja nuo niežulio pernelyg interpretuoti...

                      Savo garsiojoje esė „Prieš interpretaciją“ ji ne kartą pabrėžia mūsų laikų pragaištį: pastangas pernelyg viską racionalizuoti, interpretacijos būdu dekonstruoti meno kūrinius, išrinkti juos dalimis. Vienoje esė vietų ji mini labiau vertinanti senosios klasikinės interpretacijos būdus – pagarbų sluoksnio, arba papildomo interpretacinio šydo uždėjimą. Sutinku su ja, kad savo santykio su kūriniu neįmanoma pernelyg racionalizuoti, o paties kūrinio – neverta pernelyg dekonstruoti. Visuomet klausiama apie kūrybos virtuvę, procesą atsakydavau – tai tarsi išardyti prisukamą žaislą. Viena, gali paaiškėti, kad visą paslaptį tesudaro kelios primityvios spyruoklės ir dantračiai, o ir sudėti atgal taip, kad veiktų ir tebedžiugintų, gali nebepavykti. Po daugelio metų, pasakyčiau šiek tiek kitaip. Gal net palyginčiau tai su paukščiu: tai tarsi pagauti paukšti, nusukti jam galvą, kad nespurdėtų, išskrosti ir pasižiūrėti, kokie kaulai ir raumenys padeda plasnoti sparnais. Galima daug suprasti apie anatomiją. Tik paukštis po to nebeskris. Nes visi geri kūriniai turi paslaptį, ir ta paslaptis dažnai neaiški net pačiam kūrėjui, nekalbant jau apie interpretuotoją ar kritiką. Tačiau toji paslaptis turbūt yra susijusi su tuo, kad netobulumai ir iracionalumai yra tie dalykai, kurie suteikia kūriniui gyvastį ir gyvenimo tiesą. Nes mūsų egzistencija yra netobula, iracionali ir klystanti. O tobuli, tvarkingai, pagal taisykles ir visas reikiamas proporcijas, be jokių priekaištų atlikti būna tik akademistiniai meno kūriniai. Pasaulyje yra ir tokio meno gerbėjų, jie uoliai vertindami skuba išvardinti viską, kas tik kūrinyje yra „netaisyklinga“. Tik man artimesnis netobulas ir ne pagal taisykles nutapytas Rembrandto autoportretas, kurio pusė veido ir akys skendi tamsoje. Jis man byloja daugiau, nei akademistų pagal taisykles nucackinti, stipriai apšviesti portretai pakoreguotomis proporcijomis ar socrealizmo ryžtas veide. Nes į tą netobulą ir iracionalų Rembrandto kūrinį žvelgiant įsijungia mano juslės, jos stengiasi įminti paslaptį: asmens, nepakartojamo ir autonomiško, kuris tebėra (ir bus gyvas) meno kūrinyje. Būtent apie jusles tame pačiame esė kalba ir Sontag, minėdama, jog racionalioji interpretacija:

„priima juslinį meno kūrinio potyrį tarsi savaime suprantamą dalyką ir tokiu būdu juda atsispirdama nuo jo... Mūsų kultūra yra pagrįsta pertekliumi, perprodukcija: rezultatas yra mūsų juslinių patirčių aštrumo praradimas. Mūsų šiuolaikinio gyvenimo sąlygos – jo materialinė pilnatvė, minios sangrūda – atbukina mūsų pojūčius. Kas mums dabar svarbiausia – tai atgauti savo pojūčius. Mes turime išmokti labiau matyti, labiau girdėti, labiau jausti.“

                      Susan Sontag šiuos žodžius parašė 1964-aisiais metais. Sutinku ir pridurčiau: to bukinančio triukšmo ir vizualinių šiukšlių padaugėjo. Mes skendime triukšme, ryškiose vaizdo šiukšlėse – su telefonų foto bei video kamerų ir socialinių tinklų atsiradimu mes save patys skandiname vaizdų lavinoje ir šiuo metu esame sukėlę tikrą vizualumo ekologinę krizę, perprodukciją, kur tarp šiukšlių paskęsta tikri ir geri dalykai. Dar daugiau, daugelis esame virtę tiesiog savo vaizdinius ir virtualius avatarus aptarnaujančiomis sistemomis. Nufotografuoti maistą, įkelti jį į socialinius tinklus ir surinkti kuo daugiau reakcijų dabar yra svarbiau nei iš tiesų jį suvalgyti ir patirti skonį. Kelios minutės po sužadėtuvių žiedo įteikimo, užuot bučiavęsi ar, nuplėšę viens nuo kito drabužius, žmonės dabar pozuoja instagramui. Apsilankymas Auschwitze kai kuriems atbukėliams tampa tik atžyma, tik fonu besišypsančiam selfiui, o ne tragedijos patirčiai ar kontempliacijai. Tikrovėje šiukšlėse paskendę kaupikai uoliai kuruojamoje socialinių tinklų paskyroje eksponuoja tyrą ir „pabudusį“ gyvenimo būdą, su estetiškomis scenografijomis. Atrodyti šiuo metu yra tapę daug svarbiau nei būti. Rodyti yra tapę svarbiau nei žiūrėti. Begalinė, psichotiška, dėmesio ištroškusi ekshibicionizmo dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę misterija iš tiesų slepia didžiulį asmens savivertės krachą. Iš tiesų tai – pagalbos šauksmas. Pagalbos šauksmas žmonių, kurie jaučiasi tokie nesvarbūs, nereikšmingi ir nužmoginti, tokie vieniši, kad yra pasirengę atsisakyti savo privatumo, autonomiškumo ir išmesti jį dėl skaitmeninio kontakto – sekėjų skaičiaus ar laikų – iliuzijos. Šis kontaktas, deja, labai retai būna geranoriškas – dažniau jis piktdžiugiškai vojeristinis ir tiek. Ir tikrai jame nėra ir negali būti to įdėmaus žiūrėjimo, pagarbos kitam, atsivėrimo, apie kurį kalba mano cituotieji Brodskis ir Sontag.

                      Yra ir dar vienas vaizdų pertekliaus, saviekspozicijos momentas, kuris yra grėsmingas ir lūžinis. Tai – visiškas asmens intymumo, privatumo netekimas. Apie jį taikliai yra rašęs Leonidas Donskis savo esė „Veidaknygės karta“, čia nesikartosiu. Pridėsiu tik tai, kad savanoriškas privatumo atsisakymas, nuolatinė savanoriška žmonių saviekspozicija yra noriai išnaudojami Brodskio minėtųjų masių valdytojų. Šia prasme, vizualumo ir vaizdų kalbos, ar, veikiau, puskalbės perteklius mane verčia susimąstyti apie kultūrinę revoliuciją, kultūrinį lūžį, kurio nematėme nuo Gutenbergo preso ir spausdinto žodžio atsiradimo laikų. Tik anas lūžis atnešė Reformaciją, skaitymo, Biblijos teksto analizavimo ir švietimo pokyčius. Neatsitiktinai Kontrreformacija į tai reagavo Tridento susirinkimu ir jame patvirtinta barokine bažnytinio meno koncepcija, kuri, iš esmės, buvo ataka visomis įmanomomis priemonėmis – tapyba, skulptūra, architektūra, muzika – į tikinčiojo (net ir neraštingo) jusles ir pasąmonę. Protestantiškam racionalumui ir rašto kultūrai atremti buvo pasitelkta būtent iracionalus, emocinis poveikis meno – daugiausia vaizdų – kalba. Žodžių ir vaizdų kalbų sandūroje XVI a. pabaigoje, laimei, galima sakyti, nebuvo nei laimėtojų, nei pralaimėtojų – dėl to, kad pati kova vyko, kad ir skirtingomis formomis bei paradigmomis, dėl dvasinio turinio: dėl tikėjimo.

                      Dabartinė slinktis į vaizdų kalbą, deja, atrodo ženklina žmonijos intelektualinį sąstingį (tikėkimės – laikiną). Pirmiausiai dėl to, kad redukuoja pačią mąstymo, vaizduotės, konceptualizavimo praktiką, kuri siejasi su žodinės kalbos teksto skaitymu. Vaizdai, kurie mus atitraukia nuo tekstų ir jų analizavimo, anaiptol nėra paveikūs meniniai vaizdai ar apie gilesnius dalykus bylojantys meno kūriniai, skatinantys mąstymą. Šie vaizdai – tai mano jau minėtos ekshibicionistinės bevertės buitinės nuotraukos, emoji simboliukai vis dažniau sms žinutėse ir kituose įrašuose pakeičiantys žodžius ir sakinius, kažkada skirtus būtent emocinėms bei psichologinėms būsenoms apmąstyti ir įžodinti. Dabar gi tai nebėra būtina – naujasis pasaulio esperanto yra būtent emoji. Mąstymo redukcija į paveiksliukus, vaizduotės galių atrofija, gali būti paaiškinamas ir komikso žanro sustiprėjimas, populiarėjimas. Šį žanrą, daugiau priklausantį dailės sričiai ir išsivysčiusį iš linijinių paveikslinių pasakojimų – tokių kaip egiptiečių freskos ir reljefai ar garsusis Bayeux gobelenas, ar, galų gale, Kryžiaus kelio stacijos katalikų kultūroje – ir pradžioje skirtą būtent beraščiams, dabar pradedama priskirti prie literatūros, ir tarkime, traukti į bendrus vertinimo sąrašus su grožine literatūra. Paradoksalu, nes iš esmės komiksas tėra žanras-luošys: vaizdų kalbos naratyvas taip stokoja meninės įtaigos, ir yra taip neįgalus byloti vien vaizdų kalba, kad jį reikia papildyti tekstiniais žodinės kalbos prierašais, tuo tarpu tekstiniai prierašai yra visuomet tokie silpnučiai literatūriniu atžvilgiu, kad be paveikslėlių tiesiog nebetektų bet kokios prasmės. Tai, kad šis vargšas hibridas mūsų dienomis vis dažniau statomas greta literatūros kūrinių, yra man tarsi mūsų dienų intelektualinės atrofijos ženklas. Kitaip tariant, jei poezija, kuri, Tomo Venclovos žodžiais tariant yra „kalba kvadratu ar netgi kubu“ ir nepaprastai taupiomis, koncentruotomis žodžių kalbos priemonėmis išlaisvindama skaitančiojo vaizduotę yra pajėgi konceptualizuoti ar net atskleisti metafizinius dalykus, tai komiksas yra ir žodinės, ir vaizdų kalbos impotencijos liudijimas. Tačiau – neabejotinai gera pagalbinė priemonė dar tik besimokantiems skaityti, tokios tarsi raštingumo sauskelnės. Tik ne taip optimistiškai nuteikia, kai šio hibrido vis labiau reikia suaugusiajam, nesugebančiam susikaupti ir perskaityti nei atskirai vaizdo, nei atskirai rašto kalbos.

                      Socialinės medijos, socialiniai tinklai iš esmės tai ir tėra: mūsų gyvenimų komiksai, kuriuose trivialų, autoportretinį dažniausiai, buities atvaizdą palydi trumpa ir neišplėtota tekstinė banalybė. Karštakošiški, skubūs debatai nematant pašnekovo ar oponento akių, mimikos, redukuojant jį iš žmogaus į skaitmeninį avatarą su „nuomone“, kuria ne dialogus ir supratimą, bet „baltąjį triukšmą“ ir aktyvumo iliuziją, kuri tėra iliuzija skaitmeniniame burbule. Už viso šios, varginančios ir laiką ryjančios socialumo be intymumo imitacijos, darbuojasi gerai suriktuoti skaitmeniniai algoritmai, žmonių ekspozicijas (nuomonių, įpročių, vartojimo) šnipinėjantys ir išnaudojantys – vėl panaudojant Brodskio mintį – nuliukų telkimui į kuo didesnės masės burbulus ir jų manipuliavimui.

                      Apie tai, apie privatumo netekimą kaip žiauriausią bausmę, kurią – kaip ką tik aptariau, mes vis dažniau mazochistiškai prisiimame savo noru – man geriausiai kalba puikus kinų menininko ir disidento Ai Weiwei 2013 metų kūrinys S.A.C.R.E.D., kurį teko matyti Londono karališkoje akademijoje prieš keletą metų. Tai – šešių dioramų serija, muliažais visiškai tiksliai vaizduojančių jo įkalinimą Kinijoje 2011 metais, trukusį 81 dieną. Iki menkiausių detalių atkurta ne tik jo kamera, bet ir prižiūrėtojai, ir kasdieniai veiksmai, kurių esmė buvo ta, kad nors menininkas fiziškai nebuvo kankinamas, iš jo buvo absoliučiai atimtas bet koks žmogiškasis privatumas – jei tik jo netardydavo, du prižiūrėtojai sadistiškai nesitraukė nuo jo nė per žingsnį nei jam valgant, nei miegant, nei tuštinantis, nei prausiantis. Jo šeimos nariai visą tą laiką nežinojo apie menininko buvimo vietą ir likimą. Nusikaltimas, už kurį jis buvo baudžiamas? Vieša Kinijos valdžios kritika dėl žmogaus teisių pažeidimų ir cenzūros, pagrindas menininką suimti – sufabrikuoti kaltinimai dėl neva mokesčių vengimo. Kilus tarptautinei reakcijai ir protestams menininkas buvo paleistas, tačiau iš jo buvo atimtas pasas ir jis penkerius metus negalėjo išvykti iš šalies. Istorija, nutikusi prieš dešimtmetį ir gerokai prieš dabartinę Kinijos naujovę – socialinių kreditų sistemą, kuri, iš esmės yra lygiai toks pat kaip Ai Weiwei taikytas piliečių įkalinimas, atimant iš jų bet kokį privatumą.

                      Sukrečiantis, be galo įtaigus ir susimąstyti verčiantis, už akių įvykiams užbėgęs šiuolaikinio meno kūrinys, pasakantis apie šalį ir sistemą daugiau, negu visos reklamos, valstybinės propagandos ir oficioziniai skiedalai apie „kultūrinio Šilko kelio“ iniciatyvą: štai jums – ne šilko kelias, o šilkinė piliečių smaugimo virvė. Vaizdai, pasakantys daugiau už tūkstančius žodžių. Šį Ai Weiwei kūrinį, manau, būtų privalu pamatyti lietuvių teatralams, naiviai susigundžiusiems gastrolių Kinijoje meduoliais ir oficiozine paradine puse. Ir mūsų politikams, svaigstantiems apie „normalių santykių“ turėjimą su nenormaliai žmogaus teises pažeidinėjančia šalimi, kurios tikslas – savintis ne vien savo, bet ir užsienio piliečių privatumą bei asmens duomenis. Nes mūsų laisvė šiuo metu yra ne kas kita, kaip savo privatumo, individualumo ir autonomiškumo išsaugojimas.

                      Mums reikia pauzės, sustojimo, tylos ir įdėmaus įsiklausymo į tai, kas vyksta. Kaip minėjau, meno kūrinys mums gali atskleisti daugiau ir greičiau, nei tuzinai informacinių antraščių, tuoj pat nugrimzdančių į užmarštį – vos tik jos pasislenka žemyn portalo puslapyje. Mums reikia atsivėrimo dailei ir literatūrai – verčiau perskaitant mažesnį kiekį teksto, apžvelgiant mažesnį kiekį vaizdų, tačiau įdėmiai ir kritiškai juos įvertintant, o svarbiausiai – apmąstant. Ši nuolatinė, įsigilinusi vaizdų ir žodžių kalbų skaitymo praktika, net ir atmetus jos estetinio lavinimo naudą, yra gera būtent kritinio vaizdų ir žodžių analizavimo treniruotė, teikianti atsparumą manipuliacijoms ir fake news melagienoms, kurios dabar vis dažniau yra ir vaizdinės, smogiančios į jusles. Visų jų konstrukcija, beje, yra pagrįsta komikso principu – paviršutiniškas ryškus vaizdas, paviršutiniškas trumpas tekstas ir jų lydinys, iššaukiantis spontanišką, nekritišką ir neanalizuojančią reakciją.

                      Deja, atrodo, kad į civilizacinį mūšį, kuris mūsų neišvengiamai laukia, žengiame ne vien nesuprasdami prieš ką kovojame, bet ir gan prastai apsiginklavę. Ne tik mūsų švietimas yra mus atpratinęs nuo analitiško, įsigilinusio vaizdų ir žodžių tekstų perskaitymo. Bendra atmosfera – ir apmaudžiausia netgi intelektualais save laikančių asmenų tarpe, tų, kurių akademiniai kredencialai tarsi ir leistų būti autoritetais – yra gana apgailėtina. Lietuvos politikui ar intelektualui nieko nereiškia išdidžiai pasigirti, kad štai grožinės literatūros jis neskaitąs. Nėra kuo girtis – humanizmo ir empatijos stokojanti mūsų politika ir įstatymai yra to liudijimas. Skambios ištarmės ar veikiau, galbūt kartėlio minutę ištartos beviltiškos banalybės „atiduočiau visą Veneciją už bulvę“, „už Milano katedrą man vertesnė dieduko bakūžė“, „Reiktų sudeginti universitetus, kurie [po Nepriklausomybės] nieko nenuveikė, taip pat – mūsų meno, literatūros pasaulį“, meno ar teatro kūrinių smerkimai (įsivaizdavimą apie juos ar apie jų autorius susidarius be tiesioginės patirties, vos iš kelių video atplaišų Youtube), deja, liudija ne kokias nors gilias įžvalgas, o būtent nevaliojimą net pabandyti atsiverti meno kūrinio asmeniškumui, ėjimą prie jo su išankstine nuostata. Estetinio jautrumo laipsnis, kūrinių patirtys ar nuomonės apie juos gali (ir turi!) skirtis, tačiau vis dėl to kurtumo ir aklumo menui nederėtų pristatinėti kaip dorybės, gero tono ar, juo labiau, – didžios išminties ženklo. Negebėjimas visoje, šimtmečius nuo Vakarų Romos Imperijos laikų iki naujausio šiuolaikinio dabarties meno susisluoksniavusioje Venecijoje, prisiminti bent vieną meno kūrinį, kuris kažką svarbaus pasakytų žmogiškąją egzistenciją ar, galų gale, Dievo ar metafizikos apmąstymo galimybę, liudija, deja, ne kokią nors ypatingą lietuviškoje dirvoje išaugusio importinio augalo – bulvės – vertę (na nebent būtis yra suredukuota vien į fizinių poreikių tenkinimą, tuomet, tikrai, taip – viskas, ko negalima suvalgyti, nebetenka vertės). Ne, tokie žodžiai liudija tik kurtumą ir aklumą menui. Dėl šito negalima smerkti. Galima tik užjausti. Tačiau taip pat privalu pasakyti, jog estetinis nejautrumas ir luošumas neturėtų būti laikomas sektinu pavyzdžiu. Sekime tais, kurie mums gali parodyti grožį. Nors jų nėra daug, ir, deja, mažėja. Leonido Donskio netektis paliko žiojinčią tuštumą ne tik Lietuvos viešajame diskurse apie filosofiją, visuomenę, politiką, bet – ir tas yra labai svarbu ir skaudu – apie estetiką, apie dailę, muziką ir literatūrą. Jo jautrumas ir erudicija patiriant bei apmąstant meno kūrinius buvo išties neeiliniai.

                      Negebėjimas skaityti vaizdų kalbos mūsų visuomenėje ypač ryškus, kai susiduriame su mūsų bendros patirties užrašymu vaizdu – o būtent įpaminklinimu. Viešosios erdvės mūšiai dėl meno kūrinių ir jų formų neturėtų stebinti: susiduria du mąstymo ir jautrumo būdai, dvi grupės – gebantieji skaityti konceptualizuotą vaizdų kalbą ir suprantantieji tik atnaujintą figūratyvinio socrealizmo atmainą. Dėl vizualinės kalbos beraštystės, būdingos daliai visuomenės galime kaltinti, deja, tik patys save ir savo apsileidimą: jei vidurinėse mokyklose yra dėstoma literatūros istorija, tai dailės ugdymas yra nukreiptas beveik vien tik į paties mokinio kūrybinę raišką. Dailės istorija beveik nedėstoma, nemokoma žiūrėti į dailės kūrinį, jį analizuoti, perskaityti jo kalbą, ikonografiją, dešifruoti jo kultūrinį kontekstą. Dėl paminklų sprendžia ir sprendimus įtvirtina politikai ir veikėjai, kurie neatskirtų romantizmo nuo stalinizmo, o apie XXI amžiaus paminklų ir memorialų tradiciją neturi jokio supratimo. Tačiau jie kritikuoja profesionalių XXI a. menininkų kūrinius, kurie, nieko stebėtina, naudoja šiuolaikinę meninę vizualinę kalbą. Čia mes atsiduriame prieš įpaminklinimo dilemą: ar užganėdinti tuos vizualinius beraščius, kuriems patinka Ukrainoje pagal rytietiško socrealizmo tradicijas (primenančias, beje, maskvietiškus Zurabo Tsereteli paminklus) pagamintas Vytis ir kurie nė nesupranta, kad mūsų valstybinis herbas (beje, mano nuomone, neabejotinai vienas gražiausių tarptautinės istorinės heraldikos pavyzdžių) savo prigimtimi yra dvimatis grafinis ženklas. O dvimačio grafinio heraldinio ženklo, kaip liudija Europos dailės istorija, konversijos (nedaugelio, bet jų būta) dažniausiai baigiasi estetiniu fiasko. Tačiau kaip rasti konsensusą, jei daliai visuomenės šiuolaikinė vaizdinė monumento, tarkime, „Laisvės kalvos“, kalba yra neįkandama ir neperskaitoma? Kartais – kaip nutiko su socrealistiniu blizgančiu Algirdo Brazausko antkapiniu paminklu – retrogradiška, anai epochai būdinga forma visiškai idealiai atitinka įženklinimo turinį, tačiau ką daryti, jei apie savo epochą norime palikti liudijimą, kuris būtų ir priimtinas visai visuomenei, ir, kartu, nepataikautų mažiau estetiškai išprususiai jos daliai nevirsdamas tiesiog anachronizmu, liudijančiu, kad mentaliai dar tebepriklausome socrealizmo epochai ir kadaise primestos rytietiškos estetikos arealui?

                      Visa tai – klausimai, kuriuos kaip visuomenė turėsime sau atsakyti viešų debatų būdu. Pasistenkime, kad šiuose debatuose ginčytųsi vaizdų kalbą mokantys skaityti žmonės, kad jie būtų vizualiai raštingi. Ne lozunginis, o asmeninis, įsigilinantis tekstų, visų pirma – istorinių šaltinių skaitymas mums padės atsakyti į klausimus dėl istorijos ir atminties interpretacijų, dėl nepatogių ar tamsių laikotarpių. Todėl čia, priešingai, nei mus nori įtikinti kai kurie politikai, negali būti jokių komisijų, kurios už mus „išdiskutuos“ ir nuspręs, savo štempeliu patvirtindamos vienintelę teisingą ir neginčijamą, iš viršaus nuleistą istorijos viziją. Istorija, kaip žmogaus kūrinys, kaip bendruomenės veiksmų tekstas, reikalauja nuolatinio, vis atsinaujinančio ir mūsų santykį su ja atnaujinančio, įdėmaus ir kritinio, individualaus ir asmeniško perskaitymo. Tam yra universiteto profesorių mokslinės konferencijos ir diskusijos, tam yra publicistų ginčai, tam yra mūsų teisė patiems daryti asmenines išvadas, atskiriant save brūkšniais, taškais ir kableliais iš bendros masės. Istorija negali tapti primityviu ir paviršutinišku, paminklų ir lozungų, pseudopatriotiniu komiksu, atimančiu iš mūsų asmeninio, privataus santykio ir mąstymo laisvę. Galų gale – gyvąją atmintį, asmeninę dalykų patirtį. Todėl, kai koks nors iš sovietinio penkiaaukščių miestelio atvykęs pilietis šiandien pradeda aiškinti, neva tarybinė, dešimtmečiais nuo pasaulio tendencijų atsilikusi lietuviška architektūra buvusi labai gera, nes pilkame betoniniame pastate Vilniaus senamiesčio viduryje paliko plyšelį, pro kurį matosi truputis bažnyčios – mano teisė jį laikyti aklu. Arba, jei kas pareiškia, kad „sovietmetis buvo mūsų laisvės lopšys“, mano absoliuti ir neginčijama teisė yra tokį žmogų laikyti Stokholmo sindromo kamuojamu lunatiku arba bent jau asmeniu nesugebančiu sukalti iš žodžių prasmių adekvačios metaforos. Nes tokiu atveju laisvės lopšiu galima įvardinti ir kalėjimo kamerą, ir sovietinės psichiatrinės ligoninės palatą, kurioje neklusnieji priverstinai buvo šeriami aminazinu, idant užmirštų patys save. Kuris iš mūsų teisus? O čia jau jūsų teisė nuspręsti – tik taip veikia laisvė.

                      Tik man atrodo, kad turėtume vėl ir vėl atsigręžti į autentiškus aną metą liudijančius tekstus, ir žodinius, ir vaizdinius: Gavelio kūrinius, nonkonformistų tapybą ir koliažus. Skaityti juos iš naujo, prisiminti, patirti, pažinti. Išmokstant atskirti dabarties žodžių ir vaizdų kalbos manipuliacijas, besistengiančias sumeluoti praeitį į paviršutinišką komiksą, atpažįstant mechanizmus, kuriais šiandien mus vis dar bandoma re-sovietizuoti, atimant iš mūsų privatumą ir individualybę, visus tuos kablelius, ir taškus, suteikiančius mums, kad ir nelabai malonius, kaip rašė Brodskis, bet vis dėl to žmogiškus snukučius.

                      Pabaigai norėčiau pacituoti vieną mano mėgstamo poeto, Johno Donne, eilėraščio The Good-Morrow, Geros dienos, parašyto prieš 387 metus, ištrauką. Man atrodo, kad joje telpa tai, kas iš mūsų buvo kurį laiką atimta, ką esame atgavę, ir ką privalome būtinai sau išsaugoti. Jis rašė:

Let sea-discoverers to new worlds have gone,
Let maps to other, worlds on worlds have shown,
Let us possess one world, each hath one, and is one.

John Donne, The Good-Morrow, 163

Teras keliautojas naujus pasaulius užjūriuos
Težymi juos žemėlapiais, pasaulį ant pasaulio
Turėkime pasaulį vieną, ir po pasaulį sau, ir būkime kiekvienas it pasaulis