Balandžio 19 d. (sekmadienį) 14 val. galerijoje „Muitinė“ (Muitinės g. 2) vyks parodos „Orónys“ ekskursija. Jos metu turėsite galimybę susitikti su autoriais – Laura Matukonyte, Kornelijumi Pelkiu ir Živile Aleknavičiūte. Ekskursijos metu susipažinsite su menininkų kūrybiniais procesais, išgirsite daugiau apie parodos užkulisius bei idėjas.
Orónys, pranašautojai, galėję nuspėti orą iš įvairių ženklų ir pasakyti, kaip tinkamiau planuoti laukų darbus. XVII a. Matas Pretorijus teigė esą oronys galėdavę valdyti bei keisti orus.[1] Juk čia ką nors reikia mąstyti kaip tikslą, antraip <…> tebus atsitiktinumo produktas. Bet tikslui įgyvendinti reikalingos apibrėžtos sąlygos, nuo kurių negalima dėtis laisvam.[2]
Menas kaip žmogaus meistriškumas skiriamas taip pat nuo mokslo (mokėjimas nuo žinojimo), kaip praktinis sugebėjimas – nuo teorinio, kaip technika – nuo teorijos (kaip mokėjimas matuoti žemę – nuo geometrijos). Ir tada kaip tik nevadinama menu tai, kas galima, jei tik žinoma, ką reikia daryti, ir, vadinasi, pakankamai žinomas norimas, padarinys. Menui priklauso tik tai, ko net išsamiai žinant iš karto dar nemokama padaryti.[3] Sprendžiant apie gražius objektus kaip tokius, reikalingas skonis, o pačiam dailiajam menui, t. y. tokiems objektams sukurti, reikalingas genialumas.[4] Menas skiriasi ir nuo amato; pirmasis vadinamas laisvu, o antrąjį galima taip pat vadinti uždarbio menu. Į pirmąjį žiūrima taip, tarytum jis galėtų vykti (pavykti) tikslingai tik kaip žaidimas, t. y. kaip užsiėmimas, kuris pats savaime malonus; į antrąjį žiūrima kaip į darbą, t.y. užsiėmimą, kuris pats savaime nemalonus (varginantis) ir patrauklus tik savo rezultatu (pavyzdžiui, užmokesčiu), o kartu gali būti primestas prievarta.[5]
Elektroninės smegenys, kaip ir kitos mašinos, žmogaus darbą sugeba atlikti geriau ir greičiau už patį žmogų.[6] Kiekvienas geras amatininkas veda dialogą tarp konkrečios praktikos ir mąstymo; šis dialogas virsta įpročiais, o šie įpročiai sukuria ritmą tarp problemų sprendimo ir jų ieškojimo. Rankų ir galvos ryšys pasireiškia skirtingose srityse <...>, tačiau visos šios praktikos gali netinkamai užsidegti arba nesugebėti subręsti. Nėra nieko neišvengiamo, kai įgyjama įgūdžių, kaip ir nėra nieko beprasmiškai mechaniško pačioje technikoje.[7]
Ilgai trunkantys perėjimai mūsų dienomis subyra ir virsta greitais perėjimais, tęstinėmis nuorodomis (Links) ir nesibaigiančiais spragtelėjimas (Klicks).[8] Kai kas nors užtrunka ilgiau nei tikitės, nustokite su tuo kovoti <…> meistro kantrybė gali būti apibrėžta kaip laikinas troškimo užbaigti darbą sustabdymas.[9]
__________
[1] Wilhelm Mannhardt, Letto-Preussische Götterlehre (Ryga, 1936), 550, 552; Iš Mažosios Lietuvos tautosakos, Tautosakos darbai 3 (Kaunas, 1937), 21.
[2] Imanuelis Kantas, Sprendimo galios kritika (Vilnius: Mintis, 1991), 165.
[3] Ibid., 159.
[4] Ibid., 166.
[5] Ibid., 159.
[6] Hannah Arendt, Tarp praeities ir ateities (Vilnius: Aidai, 1995), 250.
[7] Richard Sennett, The Craftsman (Yale University Press, 2028), 9.
[8] Byung-Chul Han, Apie ritualų nunykimą. Šiuolaikybės topologija (Vilnius: Kitos knygos, 2025), 43.
[9] Richard Sennett, The Craftsman (Yale University Press, 2028), 221
__________
Laura Matukonytė – tarpdisciplininė menininkė, baigusi šiuolaikinės skulptūros magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, kur anksčiau įgijo ir mados dizaino bakalauro laipsnį. Savo kūryboje ji jungia ilgametę patirtį spaudos dizaino ir mados srityse su šiuolaikinės skulptūros kontekstais. Jos kūryba remiasi dialogu su kasdiene aplinka ir medžiagos elgsena. Ji kuria minimalistines skulptūras ir instaliacijas, kuriose popierius veikia kaip laikina, kintanti sistema, o forma atsiranda iš medžiagos, erdvės ir aplinkos sąveikos.
Kornelijus Pelkys – tarpdisciplininis menininkas, baigęs grafikos bakalaurą ir šiuo metu tęsiantis šiuolaikinės skulptūros magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Savo praktikoje pasitelkia „pasidaryk pats“ filosofiją, naudoja statybines medžiagas reflektuodamas ir analizuodamas jų simbolines reikšmes.
Živilė Aleknavičiūtė – tarpdisciplininio lauko menininkė, baigusi kostiumo dizaino bakalauro ir vizualiųjų komunikacijų magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Jos kūrybinė praktika grindžiama atminties poetiškumu, nematomu emociniu medžiagų krūviu ir konceptualiu žaidimu. Kūryboje ypač domina žmogiškosios patirties kompleksiškumas ir kolektyvinės dabarties įtampos.
Parodos technikas: Deividas Valentukonis
Dėkojame Meidai Bindokienei, Domui Puvačiauskui, Džiugui Rinkevičiui.
