• Naujienlaiškis
  • Atidarymas: spalio 3 d. 17 val.

    Paroda veiks iki spalio 22 d. 16 val.


    Viktoras Liutkus: „1977 metų lapkritį, kai Sovietų Sąjungoje paradais ir saliutais buvo švenčiamas „Didžiojo spalio“ šešiasdešimtmetis ir džiaugiamasi ką tik priimta TSRS konstitucija, Dailės fondo salone tuometinėje Petro Cvirkos gatvėje (dabar Pamėnkalnio) buvo atidaryta Vilniaus dailės instituto 1976 metų tapytojų laidos paroda. Iš jos dalyvių ilgainiui susiformavo „Penketas“: Bronius Gražys, Henrikas Natalevičius, Mindaugas Skudutis, Raimundas Sližys (1952-2008) ir Romanas Vilkauskas. Vyrukai buvo organizuoti, stropūs, ambicingi, jų parodos kas treji metai salone vyko iki 1986 m. (1983 m. – Šiauliuose), sukeldamos ir kritikų, ir visuomenės dėmesį.

    Sovietiniam, optimizmu nudažytam „brandaus socializmo“ gyvenimui jie priešpriešino aštrų groteską, karčios ironijos persunktus vaizdus, destrukciją, maišaties ir sarkazmo kupiną tapybą. Jaunuosius dailininkus traukė keisto, į fragmentus suskilusio pasaulio vaizdai, rūpėjo priešintis tuomet lietuvių tapyboje suvešėjusiam dekoratyvumui, portretų ir figūrų monumentalumui. Jų kūriniuose netrūko siurrealistinių vizijų, fantasmagorijų sumaišties, erotikos ir absurdo scenų. Akys matė daiktiškosios aplinkos banalumą ir gyvenimo monotonijos ženklus, lydimus nuolatinio deficito,  visuomeninio gyvenimo rutinos. Dabar tas laikotarpis dažnai pavadinamas „nuobodulio visuomene“. „Penketas“ į „brandaus socializmo“ ideologines klišes paprastai reaguodavo pasišaipymais ir ironija, kurią bene geriausiai perteikė Sližio paveikslo su nutapytais varliagyviais pavadinimas: „Ačiū partijai ir vyriausybei, kad suteikė galimybę paišyti tokius paveikslus“ (1979).

    „Penketas“ sovietmečiu, suprantama, nebuvo įteisinta grupė, kaip ir jų pirmtakė, garsioji „Ketveriukė“: Kostas Dereškevičius, Algimantas Jonas Kuras, Arvydas Šaltenis, Algimantas Jonas Švėgžda. Tokių darinių sovietinės ideologijos sąlygomis paprasčiausiai negalėjo būti. „Penketas“ tęsė „Ketverto“ pradėtą darbą, bet kitoniškai, aštriau, o kartais – ir visai chuliganiškai.

    Petras Repšys yra palyginęs: „Kuro karta „davė“ tikrą realizmą, sakė tiesą į akis [...]. Akivaizdu, kad vėlesnioji generacija daug ką perėmė iš Kuro kartos – iškart po jų atėjo dar aršesni ir labiau įtūžę jaunuoliai – vadinamoji Mindaugo Skudučio kompanija.“ Ta „kompanija“ po kiek laiko nusipelnė ir kalambūriško „kirmėlistų“ vardo, nors iš tiesų „Penketas“ save labiau vadino „faufistais“...

    Taigi, šiemet sukanka 40 metų nuo pirmosios „Penketo“ parodos. Ta pirmoji, galima sakyti, buvo tarsi pasimatymas, į kurį ateinama su viltimis, tikėjimu, su pasižadėjimais ir gerais norais. „Penkiukė“ neišsilakstė, tapo žinoma kaip bendraminčių grupė, o kiekvienas jos narys jautė kolegų palaikymą. Sukakties proga „Titanike“ rengiama paroda neturi tikslo pristatyti kažką panašaus į „Penketo“ „ataskaitą“ ar istorinę retrospektyvą. Beveik visi paveikslai yra atrinkti iš aktyviausio ir, ko gero, produktyviausio grupės veiklos laikotarpio, 1976–1986 metų. Deja, kai kurių svarbių kūrinių iš muziejų nepavyko gauti, kiti yra iškeliavę į užjūrius, pasklidę po privačias kolekcijas. Gaila, kad negalėjo parodoje dalyvauti Romanas Vilkauskas, kurio fotorealizmas visose „Penketo“ parodose buvo išsiskiriantis ir socialiai angažuotas.

    Tokia ir viso sumanymo idėja – lyg proginis „Penketo“ fotokadras prisiminimui, lyg trumpas žvilgsnis atgal, į nueito kūrybos kelio pusę. Kas ten išliko? Kas sugulė į paveikslus, kokios spalvõs buvo jaunų vaikinų svajonės, pokštai, meilė ar liūdesys? Atsakymas yra kaip paliudijimas: išliko TAPYBA“.


    Parodą iš dalies remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.