Žemėj, ore ir danguj.
Patricijos Vytytės instaliacijų paroda „Utos“, šiemet vykusi VDA Telšių galerijoje, subtiliai transformavo klasikinę Kazio Binkio poeziją į šiuolaikines vizualias ir akustines erdves (instaliacijas lydėjo Motiejaus Sinicos sukurtos elektroninės muzikos, videomeno ir šviesos elementai).
Menininkės kūriniai, pasitelkdami šviesą ir tamsą, abstrakcijas ir tekstūras, įsileido žiūrovus į meditatyvų dialogą su poeto kūryba ir atskleidė giluminius impresionistinių eilėraščių atspalvius bei intymias emocijas. Instaliacijų estetika bei jų sąsaja su K. Binkio eilėmis praplėtė suvokimą apie poeziją kaip įkvėpimo šaltinį vizualiam menui, nes kūriniuose buvo galima atrasti tiek tiesioginių atspindžių, tiek abstrakčių eilėraščių temų ir motyvų atgarsių, leidusių parodos lankytojams keliauti per įvairius pojūčių ir interpretacijų sluoksnius.
K. Binkio eilėraščių eilutės kviečia vizualizuoti ne tik spalvas ir formas, bet ir gilesnes sąvokas – laikinumo esmę, grožio pažeidžiamumą, mįslingumą ir gyvenimo cikliškumą. Žibuoklės, kurių „kvapas ore plauko“, P. Vytytės instaliacijoje buvo įgyvendintos kaip kabantys objektai, išprovokuojantys mintį apie nematomą, bet jaučiamą likimo galią. Gyvybės ir mirties ciklas, gamtos grožio ir pažeidžiamumo dualizmas – visa tai buvo įkūnyta per elegantiškai skraidančias, laisvai kabančias gėles. Instaliacija, kuri peržengė žodžio ribas, paversdama eilėraštį vizualia ir erdvine būtybe buvo rugiagėlių utai skirta projekcija, raginusi mąstyti apie kalbos materialumą ir tai, kaip mūsų aplinka gali daryti įtaką skaitymo ir teksto suvokimo procesui. Ši instaliacija kvietė pažvelgti į eilėraštį iš naujo – ne tik kaip į poetinę išraišką, bet kaip į gyvą, kvėpuojantį organizmą, galintį mus įtraukti į hipnotizuojančią erdvę, kur „Vien tik mėlyna akyse, / Žemėj, ore ir danguj. “ Kūrinys leido iš naujo atrasti poezijos gebėjimą transformuoti kasdienę aplinką į sapnui lygiavertę būseną.
Prie aguonų instaliacijos buvusios K. Binkio eilutės „Ar čia žemė, ar čia rojus?“ taip pat iškėlė klausimą apie ribą tarp kasdienybės ir trancendencijos. Šis klausimas tapo filosofine užklausa apie metafizinę realybės prigimtį, kurią atspindi menininkų pastangos suvienyti materialųjį ir dvasinį pasaulius. P. Vytytės instaliacija, įamžino šių ribų neapibrėžtumą, kad sukurtų erdvę, kurioje žiūrovas gali pajusti tą pačią numanomą pasaulio ir grožio visumą, kuri yra užčiuopiama K. Binkio eilėraštyje. Kūrinys siūlė patirti grožį, kuris yra vienodai išorinis ir vidinis, apčiuopiamas ir begalinis. Čia menininkės ir poeto dialogas tapo meditacija apie egzistencijos dvilypumą ir ragino per naujai atrastą dvasinį pojūtį susimąstyti apie mūsų vietą pasaulyje ir galimybę regėti kasdienybę kaip rojų Žemėje.
Vandens lelijos instaliacija, kaip ir eilėraštis, buvo kupina priešingų pradų: tamsos prieš šviesą, grimzdimo prieš plaukimą, gyvybės atsiradimo ten, kur jos nesitikėtum. Lelijos vaizdinys mirksinčios akies vaizdo įraše sukūrė sapnų ir realybės pynę, pabrėžusią eilėraščio minėtą amžiną miegą. Taip pat ši instaliacija sukūrė erdvės ir laiko tąsą: skulptūrinė lelijos forma atrodė sustingusi laike, o vandens elementas suteikė scenai judesio ir gyvybingumo pojūtį. Kūrinio apšvietimas – švelnus, galbūt net šiek tiek nerealus – kūrė mistinę, užburiančią atmosferą, paskatinusią žiūrovą susimąstyti apie lelijos grožį ir trapumą, taip pat apie nuolatinio kismo neišvengiamumą. Tai, kad lelija eilėraštyje pražydo kažkada ir dabar yra paskendusi snaudulio sapne, galėtų simbolizuoti kūrybos procesą – nuo idėjos užgimimo iki jos išbaigimo ir paskui galbūt užmiršimo. Ši instaliacija kvietė žiūrovą ne tik išgyventi estetinę patirtį bet ir paskatino reflektuoti apie kūrybos ir laiko ryšius bei apie grožio ir meno trapumą.
Obelų žiedų instaliacijoje buvo galima jausti panašią švelnią, lyrišką atmosferą. Laikinas obelų žiedų grožis čia buvo sukurtas per medžio struktūrą su ilgai išsilaikančiais žiedų prisiminimais šviesos pavidalu. Svarbu paminėti medžiagos ir nematerialumo kontrastą: nors šakos yra fiziškai tvirtos ir apčiuopiamos, žiedų šviesa atrodo skaidri, laikina ir neapčiuopiama. Tai sukuria dinamišką, bet kartu ir statišką kompoziciją, kurioje pastebimas laiko ir gamtos efemeriškumo motyvas.
Parodos kūriniai sukūrė sinestetinę patirtį, leidžiančią žiūrovui ne tik matyti, bet ir fiziškai išgyventi poeto pasaulį. Tai, kaip refleksijos vandenyje ir veidrodyje išplėtė erdvę ir sukūrė begalines perspektyvas, leido kiekvienam lankytojui atrasti asmeninį ryšį su poezija ir vizualiomis jos interpretacijomis. Vytytės darbai tarsi kvietė atpažinti ir vertinti naujas poezijos ir instaliacijos sąveikos formas, tarpdisciplininį dialogą tarp kalbos, erdvės ir vidinių pojūčių.
Tekstą parengė literatūrologė, vizualiųjų ir scenos menų kritikė Rosana Lukauskaitė
VDA Telšių galerijos nuotraukos.
