Sovietmečiu vis būdavo pabrėžiama kolektyvo svarba. Tuo pačiu buvo menkinamas ir asmenybės vaidmuo visuomenės gyvenime. Dabar dažnai vėl įkyriai gręžiojamės į bendruomeniškumą. Žmogui, kaip socialinei būtybei, tai svarbu ir būtina. Bet įdomu, kas tą kolektyvą, bendruomenę padaro gyvą. Ar ne tos išskirtinės ir ryškios asmenybės? Matematikoje viskas paprasčiau – nulių suma yra lygi nuliui. Tik asmenybė gali ugdyti asmenybę. Auklėjimo procese ypatinga svarba tenka mokytojui asmenybei.

Prieš 90 metų Telšiuose buvo įkurta valstybinė vidurinė amatų mokykla. Joje dirbo nemažai įdomių ir iškilių asmenybių, paruošusių šaliai daug kvalifikuotų amatininkų, kurie ne tik kėlė krašto ekonomiką, bet ir buvo svarbūs savo bendruomenėse. Atrodo, kad amatų mokykloje, šiam darbui daug dėmesio ir meilės skyrė mokytoja Stefanija Serafinienė.

Mokytojai yra gyvi tol, kol jį prisimena mokiniai. Suprantama, kad kiekvienas juos vertiname pagal save. Visi prisiminimai yra vertingi, nes jie saugo praeitį. Užrašytas žodis yra vertingesnis, nes yra ilgaamžiškesnis, išlaikantis  kelių kartų ryšius, brėžiantis perspektyvą.

Buvę S. Serafinienės mokiniai L. Vilutis ir V. Batavičius 1942 m. gegužės 30 d. laikraščio „Žemaičių žemė“ straipsnyje „Raudonieji metai Telšių amatų mokykloje“ poroje vietų pamini savo mokytoją: [1941 m.] „Vasario 15 dieną du enkavediečiai bandrabuty suėmė „kraštotyros“ būrelio pirmininką Kostą Bučių ir uždarė į daboklę. Tada mokiniai su mokytoja Serafiniene Stefa priešaky gausiai suaukojo pinigų, už juos mergaitės pirkdavo maistą ir pristatydavo Bučiui. Bet po savaitės laiko jį perkėlė į kalėjimą, čia jau nieko nebuvo galima priduoti.“ Aprašydami tolesnius įvykius, jie pažymi: „Birželio mėn. 18 d. raudonieji pagrobė mūsų visų mylimą, gerąją mokytoją Stefą Serafinienė ir su visa šeima išvežė į Sibirą...“

Paskutinė žinutė yra puiki nuoroda, kur reikėtų ieškoti dokumentų apie mokytoją. Ji ir nuvedė į Lietuvos ypatingojo archyvo Vidaus reikalų ministerijos fondus, kur yra saugomos tremtinių bylos. Vėliau medžiaga lasiota, tikslinta Lietuvos valstybės centriniame ir Lietuvos literatūros ir meno archyvuose bei tų metų spaudoje. Nuotraukų ieškota pas gimines, kol iš beviltiškos padėties išgelbėjo Remigija Vitkauskienė, pateikdama mokytojos portretinę nuotrauką. Atrodo, kad įdėtos pastangos nenuėjo per nieką, bet leido sukurpti gan aiškų Telšiams svarbios asmenybės biografinį portretą, o nesutampantys faktai verčia galvoti, kurie iš jų teisingi.

Tarp tremtinės S. Serafinienės dokumentų yra sudėti prašymai dėl reabilitacijos, leisti sugrįžti į Lietuvą, turto grąžinimo. Mums įdomi yra jos 1957 m. liepos 12 d. rašyta autobiografija, iš kurios sužinome, kad mokytoja gimė 1903 m. pradžioje Liepojos mieste, dabartinėje Latvijoje, darbininkų šeimoje. Tėvas dalyvavo 1905 m. revoliuciniuose veiksmuose, nukreiptuose prieš carą, todėl buvo areštuotas ir pasodintas į kalėjimą. Ji su mama, kad pragyventų, persikėlė pas senelę į Rygą. Tėvas, grįžęs iš kalėjimo, taip pat atvyko į Rygą. 1910 m. Stefanija pradėjo lankyti Lietuvių šalpos draugijos išlaikomą pradinę mokyklą, kurią baigė 1914 m. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, tėvo darbovietė su visu personalu buvo evakuota į Žemutinį Naugardą. Kartu su tėvu išvyko ir šeima. Dukra tęsė mokslus gimnazijoje. 1918 m. ji baigė keturias klases Rygos Targuševos gimnazijoje. Tais pačiais metais šeima sugrįžo į Lietuvą, o ji įsidarbino degtukų fabrike. Vokiečiams palikus Lietuvą, fabrikas buvo uždarytas ir Stefanija liko be darbo. 1919 m. ji įstojo į „Saulės“ draugijos išlaikomą Kauno mokytojų seminariją. Stipendijos pragyvenimui gal ir būtų pakakę, bet tėvui reikėjo padėti išlaikyti šeimą. Todėl uždarbiavo versdamasi privačiomis pamokomis. 1923 m. baigė seminariją, įgydama vidurinės mokyklos mokytojo teises. Laikant baigiamuosius egzaminus, nuo džiovos mirė du jos broliai.

Pirmas paskirimas ją nukreipė į Veiverių vidurinę mokyklą. Be jos dar dirbo ir dvimečiuose mokytojų kursuose. Po metų nuo džiovos mirė ir tėvas Valerijonas. 1925 m. mokytoja išteka už Serafino Aleksandro. 1926 m. ji gavo paskirimą į Zarasų gimnaziją, bet į juos neišvyko, nes tais metais mamą ištiko paralyžius, atėmęs rankas ir kojas, o Stefanija laukėsi pirmagimio. 1927 m. gimė sūnus Keistutis Aleksandras. Po metų susilaukė dukros Danutės ir pradėjo mokytojauti Rokiškio stoties mokykloje. 1930 m. gimė antra dukra Vitalija, o šeima persikėlė į Tauragę. S. Serafinienė darbą gavo pradinėje mokykloje. Po šešerių metų šeima apsigyveno Telšiuose, kur ji mokytojavo pradinėje mokykloje, o vėliau perėjo dirbti į Telšių valstybinę vidurinę amatų mokyklą. 1940 m. šeima Birutės gatvėje, Nr. 40 statėsi namą, bet jo įrengti nespėjo, nes 1941 m. birželio 19 d. Serafinai buvo areštuoti ir ištremti į Tomsko apskrities, Bakčaro rajoną ir įdarbinti kolūkyje. Matyt, kad krašte trūko kvalifikuotų specialistų, nes nuo rugsėjo mėnesio Stefanija buvo priimta dirbti mokytoja, o vyras ligoninės ūkvedžiu. Baigiantis mokslo metams, jis buvo areštuotas ir pasodintas į kalėjimą. Mokytoja kitą dieną buvo atleista iš užimamų pareigų. Kaip rašo pati: „Už ką vyrą pasodino nežinau, spėlioju, kad už mokėjimą linksmam būti ir plepėti.“ Tai puiki užuomina, kad jis tikriausiai išsipasakojo apie savo veiklą Lietuvoje, o tremtinių tarpe agentų netrūko. Tikėtina, kad žinių iš Lietuvos apie jį nebuvo spėta surinkti ir išsiųsti, nes 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo Sovietų sąjungos ir fašistinės Vokietijos karas. Lietuva faktiškai per tris dienas buvo okupuota vokiečių. Žmona nurodo, kad vyras mirė 1943 m. nuo plaučių uždegimo.

Aleksandras Serafinas buvo karininkas, todėl daugiau biografinių duomenų apie jį buvo tikimasi surasti enciklopediniame leidinyje „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953“. Deja, jame yra pateikta skurdi ir netiksli informacija. Leidinyje nurodyta, kad Aleksas Serafinas (1900) buvo jaunesnysis atsargos leitenantas. Jis buvo vedęs Stefaniją Lapinskytę (1903) ir turėjo 3 vaikus – Kęstutį Aleksandrą (1927). Danutę (1929) ir Vitaliją (1931). Jų tėvas žuvo 1943 m. kalėjime.

S. Serafinienė, likusi viena su trim vaikais ir be darbo, vėl grįžo į kolūkį. Jame dirbo iki 1944 m. Su ja kartu dirbo ir vyresnieji vaikai. Vėliau Stefanija įsidarbino maisto kombinate. Kuo dirbo nemini, o tik glaustai nurodo, kad dirbusi įvairius darbus. Matyt tiksliai ji neprisimena nuo kada ar 1948 m., ar 1947 m. pradėjo dirbti Bakčaro grūdų priėmimo sandėlyje. Antra data įrašyta skliausteliuose. Pradžioje ji dirbo sąskaitininke, o vėliau buhaltere. Jos regėjimas tuo metu buvo nusilpęs, o iki pensijos buvo likę pusę metų, todėl apsigyveno pas dukrą Danutę. Buvusi mokytoja prašo ją nuimti nuo komendanto priežiūros ir leisti sugrįžti į Lietuvą, nes buvo ištremta nepateikus jokių kaltinimų ir be teismo. Taip pat pamini, kad tremtyje kiekvienais metais už gerą ir sąžiningą darbą gaudavusi pagyrimus ir pinigines premijas. Tai esą patvirtina įrašai jos darbo knygutėje.

Iš autobiografijos galima daug sužinoti ir apie Serafinų vaikų likimus.

Dokumentų pateikimo metu visi jos vaikai buvo jau sukūrę savo šeimas. Sūnus Keistutis 1944 m. buvo paimtas į Darbo armiją. Po to gyveno Engelso mieste ir dirbo vairuotoju, o vakarais lankė ir baigė vidurinę mokyklą. Vėliau penketą metų tarnavo Raudonosios armijos aviacijos pulke mechaniku ir neakivaizdžiai baigė universiteto kursus. Neaišku kada, bet buvo nuimtas nuo komendanto įskaitos. Su žmona augino du vaikus, kurių senelė dar nebuvo mačiusi, nes, būdama įskaitoje, negalėjo niekur išvykti. Vyriausia dukra taip pat mokėsi ir kartu su mama dirbo. Prašymo pateikimo metu ji buvo Tugano grūdų priėmimo punkto vyr. buhaltere. Jaunesnioji dukra visą laiką dirbo fizinius darbus. Kadangi jos abi buvo ištekėjusios už rusų tautybės vyrų, tai nuo įskaitos taip pat buvo nuimtos. To paties tikisi ir mama, todėl prašymą užbaigia: „Man norėtųsi baigti savo amžių Lietuvoje. Sibire be jokio teismo po komendatūros [priežiūra išbuvau] 16 metų.“ Dar pridūrė, kad giminės Lietuvoje sutiko ją priimti pas save gyventi.

Po keturių mėnesių ji vėl rašo naują prašymą, nes į pirmąjį negavo atsakymo. 1957 m. lapkričio 11 d. iš Lietuvos gauna atsakymą, kad jai yra leidžiama grįžti į Lietuvą. Matyt, kad 1958 m. vasarą Stefanija buvo atvykusi į Telšius apsižiūrėti situacijos, nes miesto Vykdomojo komiteto pirmininko prašo grąžinti jos konfiskuotą turtą – 40 m2 ploto namelį be virtuvės, stovintį Birutės g. 40. Ji įrodymui prideda vyro vardu gautą namo planą ir 1940 m. miesto Vykdomojo komiteto laidavimą paskolos gavimui iš Profsąjungų kasos namo įrengimui. S. Sarafinienė nurodo, kad šeimą ištrėmus, vyro brolis Vladas pardavinėjo jų turtą, o už gautus pinigus, užbaiginėjo namą ir mokėjo darbininkams. Įdomu, kad atsakymą į paklausimą gavo ne iš Telšių vykdomojo komiteto, o iš Lietuvos saugumo. Jame paaiškinta, kad jų turtas yra ne konfiskuotas, o nacionalizuotas, todėl į jį pareiškėja pretenduoti negali. 1989 m. šį klausimą vėl kėlė dukra Danutė, kuri gyveno Kaune, nes mama  prieš penkerius metus jau buvo mirusi.

Dokumente yra paminėti keli nauji gan reikšmingi faktai.

Šeima buvo areštuota ir išvežta 1940 m. birželio 19 d. 3 valandą nakties. Ji įvardijo, kad kolūkis, kur tremtiniai buvo apgyvendinti ir įdarbinti, vadinosi Malinovka. Taip pat pateikia abiejų tėvų gimimo datas, tėvo mirimo vietą. Jis buvo gimęs 1900 m. vasario 11 d., o mirė 1942 m. vasario mėn. Kalpaševo lageryje. Taip pat nurodytas jo tėvavardis – Stanislovo. Mama buvo gimusi 1903 m. balandžio 29 d., sesuo Vitalija – 1930 m. Tuo metu ji gyveno Telšiuose, o brolis Keistutis – 1927 m., tebegyveno Engelse. Pati prašymo pateikėja buvo gimusi 1928 m. ir buvo įsikūrusi Kaune. Ji tėvų namo Telšiuose adresą jau nurodo pagal dabartinę numeraciją. Jis stovėjo Žalgirio g. 4.

Remiantis Telšių valstybinės vidurinės  amatų mokyklos pedagogų tarybos posėdžių protokolais, mokytojos darbo kortele ir algalapiais galime kai kuriuos duomenis patikslinti.

S. Serafinienė pirmą kartą Telšių amatų mokyklos Pedagogų tarybos posėdyje dalyvavo 1939 m. spalio 9 d. Iš mokyklos darbuotojų algalapių aišku, kad ji į amatų mokyklą buvo priimta spalio 1 d., o mokytojos karjerą pradėjo 1923 m. rugpjūčio 28 d. Jaunesniajai mokytojai, X kategorijos specialistei amatų mokykloje buvo pavesta visose keturios amatų mokyklos stalių klasėse ir Metalo apdirbimo skyriaus antrai klasei mokyti skaičiavimą. Jiems šio dalyko buvo trys savaitinės pamokos. Pirmoms a ir b metalininkų klasėms ji turėjo po keturias skaičiavimo pamokas. Ji taip pat buvo paskirta IV dailidžių klasės auklėtoja. Už rašto darbų taisymą gaudavo 10 proc. priedą. Iš viso algos buvo priskaičiuota 342,24 Lt. Po Naujųjų metų padėtis kiek pasikeitė, nes jai pavedė mokyti fizikos ir chemijos pagrindų istorinę dalį bei paskyrė IV stalių klasės auklėtoja.

Tų laikų atlyginimas nelabai ką kalba dabartiniam žmogui. Visada svarbu, ką už tuos pinigus realiai gali nupirkti. Todėl pateiksiu prekių ir paslaugų kai kurias kainas buvusias tuometiniuose Telšiuose.

1939 m. rugsėjo 28 d. duomenimis miesto turguje už kviečių centnerį (lietuvišką – t. y. 50 kg) reikėjo pakloti 8,50 Lt, už bulvių – 1,80 Lt, už lašininės kiaulės gyvo svorio – 47 Lt, už 1 vištą – 3,50 Lt, už 10 vnt. didelių kiaušinių – 0,70 Lt, veršiuko gyvo svorio 1 kg – 0,35 Lt. Vežikui už nugabenimą iš geležinkelio stoties iki miesto kiekvienas keleivis turėdavo mokėti po litą. Antrasis pasaulinis karas kainas sukėlė. Pavyzdžiui, „Pieno centras“ pirmiau už sviesto kilogramą mokėjo 2,29 Lt, o 1939 m. rugsėjį jau 3,55 Lt. Nekyla abejonių, kad mokytojo darbas nepriklausomoje Lietuvoje buvo vertinamas ir gerai apmokamas.

Mokytojos darbo kortelėje surašytos paskyrimų į mokyklas tikslios datos, darboviečių pavadinimai, švietimo ministro įsakymų numeriai. Pasirodo, kad ji buvo paskirta ne į Zarasų (Ežerėnų) gimnaziją, bet į vidurinę mokyklą. Už A. Serafino ištekėjo 1925 m. balandžio 25 d. Rokiškyje dirbo geležinkelio stoties pradinėje, o Tauragėje pradžioje mokytojavo pirmoje, o vėliau antroje pradinėse. Nuo 1930 m. vasario 10 d. iki 1930 m. balandžio 7 d. buvo išleista atostogų gydytis, paliekant atlyginimą. Telšių pirmoje pradinėje mokykloje pradėjo dirbti nuo 1936 m. lapkričio 1 d. ir ėjo vyresniosios mokytojos pareigas. Jai buvo suteikta VIII tarnautojo kategorija. Mokytojos gimimo data įrašyta 1903 m. balandžio 28 d., o mergautinė pavardė Lapinskaitė.

1940 m. „Žemaičių Prieteliuje“ yra kelios žinutės, kuriose minima Serafinienė. Gaila, kad informacija yra apie tą patį renginį. Balandžio 19 d. pranešama, kad Šaulių namuose įvyko visuomeninių organizacijų pasitarimas dėl Motinos dienos minėjimo. Jame šaulėms atstovavo p. Serafinienė. Pasitarime buvo nutarta rinkti lėšas neturtingoms šeimoms paremti. Po minėjimo pažymima, kad, pagerbiant-apdovanojant daugiavaikes dorovingas motinas, daug prisidėjo šaulių vadė Serafinienė. Po to ji, kaip Motinų pagerbimo komiteto pirmininkė, dėkoja visiems aukojusiems lėšas. Tai rodo jos norą padėti kitiems.

Palinkėjimas užrašytas ant savo nuotraukos, padovanotos auklėtiniui Zenonui Norvaišui,  atskleidžia jos nuostatas, kuriomis ji gyveno ir jas stengėsi perteikti savo ugdytiniams: „Mylėki Tėvynę, Dievą, žmones ir pats save. Mylėdams Tėvynę jos garbei ir naudai dirbk. Žmones mylėdams ir jiems gerą darydams – pats sau laimę sukursi. Save mylėdams – pasitrauksi nuo purvino kelio; eisi  gražiu, švariu, darbščiu, kūrybingu ir garbingu keliu. Būki linksmas ir laimingas. 1940 m. Mokytoja-auklėtoja St. Serafinienė“. Fotografas, mėgėjiško dokumentinio filmo kūrėjas Z. Norvaišas savo darbais įrodė, kad auklėtojos žodžiai jam buvo svarbūs. Matyt, pačios S. Serafinienės anksti patirti vargai, kurie kaip kalneliai, tai kilo į viršų, tai leidosi į apačią, išugdė pagalbos kitam jausmą. Matosi, kad mokytoja neapsiribojo tik darbu amatų mokykloje, o aktyviai dalyvavo visuomeninėje Telšių bendruomenės veikloje.

Parengė Povilas Šverebas