Nuotr. iš doc. Tomo Vaičaičio asm.archyvo.
Praėjusį šeštadienį Vlado Vildžiūno galerijoje VDA Telšių fakulteto dėstytojas doc. Tomas Vaičaitis pristatė savo kūrybos darbų parodą „Levitacija“.
Tai nūdienos nuotaikas ir atmosferą atliepianti paroda. Ji nevienalytė – didelio mastelio piešiniai, medinių ir betoninių skulptūrų ciklai, autorinė grafika. Dalis darbų sukurti dar 2016-2017 metais, kai kūrybos akstinu tapo teroro aktai Europoje, Sirijoje, Alepe… Kita dalis kurta vėliau, o baigta jau prasidėjus karui Ukrainoje.
Galvojau, koks pavadinimas galėtų atliepti ekspozicijos turinį. Būsena. Menama, įsivaizduojama, reali kaip miražo pakelta materija. Dvasios būsena. Tapsmas. Virsmas, virsmo akimirka tarpinėje būsenoje. Judesys, sustingęs ar pagautas neišsipidymo taške. Judesys turintis kryptį aukštyn, į šviesą, o gal atvirkščiai (?). Tarpinė stotelė. Viltis. Siekis, lūkestis, bet ar išsipildymas. Bandymas. Savybė, gebėjimas. Požymis. Reiškinys. Tyla ar riksmas vakuume. Ir Nieko bendro su magija. Tokios mintys, pajautos, bei retoriniai klausimai apie būtį sukosi viduje pastaraisiais metais.
Parodos autorius, VDA Telšių fakulteto doc. Tomas Vaičaitis
Parodos vedamasis bruožas – teroro aktų ir karo tematika. Vaizdai iš ekrano nepalieka ramybėje. Tamsioji mėnulio pusė. Viskas kartojasi nuo Kaino ir Abelio. Juodi dūmai, liepsna, pelenai bei suodžiai, yrantys, nykstantys paviršiai tapo darbo medžiaga ar įrankiais. Galvos (skulptūrų grupė): darbas, inspiruotas teroro įvykių, kalba apie nuolatos žmogų lydintį būties trapumo, dramos, tragedijos aspektą. Anoniminių portretų galerija, neturi asmeniškumo, tautos, rasės bruožų. Jie tik skaičiai pranešimų statistikoje. Skulptūros padarytos rankomis, tašant kirviu, vėliau deginant. Šis procesas nebuvo iki galo „kontroliuojamas“ kas savaip siejasi su likimo sąvoka bei suteikia kiekvienam portretui unikalumo.
Salos (skulptūrų grupė): betonas lietas į formas tiesiog laužavietėje, kurioje daugelį metų ugnis nebūtin nusinešdavo buities fragmentus. Kai kurie iš jų išliko atsispaudė, įsilydė, dar kart bandė įsikabinti į regimąją būtį. Ilguose popieriaus formatuose užsifiksavo pavidalai, anonimiški, galimai primenantys kokonus, kybantys nenustatomoje erdvėje. Jų kūrimo procese svarbus buvo procesas, emocijos, ritmas, viso kūno judesių pajungimas. Vyrauja monochromija, ramesnė ar ekspresyvi.
Kaukės (grafika, autorinė technika): tarsi prievartos veidų grimasos, abstrakčios, daugiasluoksnės, sulipdytos iš geografinių vietovių, architektūros ženklų fragmentų, sprogimų, ginklų, tekstų ir kitų vizualių tragiškų įvykių atplaišų palikusių randus pasąmonėje.
Siekiau per medžiagą, formą, veiksmą, gestą išsakyti tai kas kristalizavosi mano viduje matant prievartą, jos padarinius, tamsius žmonijos darbus besikartojančius nuo jos aušros.
Doc. Tomas Vaičaitis
