Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas (VDA Telšių fakulteto), kaip ir visa bendruomenė, jautriai priėmė žinią apie vykstantį karą Ukrainoje ir šalį kaustančius neramumus. Studentai kartu su dėstytojais įvairiomis formomis stengiasi palaikyti negandų ištiktą šalį, viena tokių – meno išraiškos forma.
#standwithukraine
Prie palaikymo Ukrainai prisidedanti menininkė, juvelyrė, dėstytoja doc. Neringa Poškutė-Jukumienė Šiuolaikinės juvelyrikos paskaitos metu paskatino Metalo meno ir juvelyrikos studijų programos antrojo kurso studentes kurti, įgyvendinant užduotį
„Šiuolaikinė juvelyrika karo Ukrainoje akivaizdoje. #standwithukraine“. Panaudodamos mėlyną ir geltoną spalvas, savo kūryba studentės išreiškė aktualijų idėją juvelyriniame kontekste. „Kūnas kūryboje yra neatsiejama dalis, tad jo galimybių ir ribų spektras pagrįstai nurodo į svarbiausią žmonijos turtą – žmogų“.
Suformuluotos užduoties turinyje dėstytoja doc. Neringa Poškutė-Jukumienė akcentavo ne vien spalvų, bet ir žmogaus kūno santykio su daiktais bei aplinka svarbą.
Rezultatas – intriguojantis, džiuginantis, įkvepiantis.
Ieva Vaičaitytė savo idėja atkreipė dėmesį į kalbą vaikų širdimi ir gebėjimu paprasčiausiomis priemonėmis – pieštukais – išreikšti, ką jaučia. Nuotraukose šešėliai dengiantys akis yra šydas metaforiškai slepiantis tai, ką gali pasakyti akys.
Rugilė Titaitytė rado kūno/indo prasmę. „Raktikaulio duobutėse mėlynas ir geltonas vanduo įprasmina jo svarbą. Žydras vanduo išgarintas skaisčios geltonos saulės gali sunaikinti žmogaus kūną be ginklo“, – sumanymą atskleidė mergina.
Evita Stepulytė pasidalino ją ištikusiu sutapimu: ji, užsisakiusi gimnastikos gumas, gavusi ir išpakavusi siuntą, rado būtent tokios spalvos užsakytas prekes. Sunėrusi jas ant kojų, studentė intriguoja kūno vietos pasirinkimu, tačiau akivaizdžiai nurodo į tai, kad stiprią tautą nesukaustys niekas, ji išliks stipri, ištverminga.
Gytautei Adomaitytei kilo idėja sukurti koljė iš ukrainietiškų ir lietuviškų saldainių. „Roshen Confectionery Corporation“ yra Ukrainos konditerijos gaminių grupė, kuri išsiplėtusi ne tik Ukrainoje, Vengrijoje, bet turi gamyklą ir Klaipėdoje. Gerai žinomi „Roshen“ gamybos saldainiai „Karvutė“ simbolizuoja geltoną Ukrainos vėliavos spalvą, o lietuviški „Pergalės“ saldainiai „Kregždutė“ – mėlyną.
„Šis koljė reprezentuoja mūsų, paprastų žmonių, gyvenančių Lietuvoje, palaikymą ir supratimą ukrainiečiams. Taip pat pirkdami Ukrainos produkciją, galime prisidėti ir prie Ukrainos ekonominės padėties gerinimo. Paprasčiausi saldainiai gali tapti priemone, suteikiant pagalbą bei palaikymą Ukrainai šiuo sunkiu metu“.
Gytautė Adomaitytė
Savo sumanymais Rasa Puronaitė eskiziškai žongliruoja pačiomis įvairiausiomis buities aplinko priemonėmis: „Nimesil“ – skausmas; akių vokų šešėliai -mėlyna/geltona spalvos ir kt asociacijos.
Joana Palavinskaitė – lyg Mauglis mėlynomis akimis, o geltona spalva ji pažymi paakių sritį demonstruodama savo ir Ukrainos tautos nusiteikimą karingai/viltingai.
Eglė Blažiūnaitė savo atradimais ir įžvalgomis įrodo, kad savo kasdienėje aplinkoje net nepastebime, kiek daug spalvų mus supa.
Vaikščiodami Masčio ežero pakrante, turbūt jau pastebėjote šį tą neįprasto prie VDA Telšių fakulteto bendrabučio. Tai – Sandros Leliugaitės meninė išraiška, kuria ji dalinasi kaip savo asmeniniu giliu vidiniu išgyvenimu. Jos akcija prie Telšių fakulteto bendrabučio tampa kūno kaip kiauto, kuris visomis įmanomomis žymėmis palieka arba pasilieka kaip žinutė atities kartoms čia ir dabar suvokti, jog šiuo metu labai skauda.
„Pax et Bonum“. Tik prasidėjus karui, mane asmeniškai tai labai paveikė. Atsimenu tą rytą, kai sėdėjau balkone ir, gerdama kavą, skaičiau naujienas. Pamačiusi, kad čia, visai šalia – Ukrainoje – prasidėjo karas, susigraudinau ir pajutau skausmą, baimę, neviltį galvodama apie žmones, kurie dabar kariauja, o aš – čia. Geriu kavą ir skaitau apie juos. Visą dieną, dirbant dirbtuvėse VDA Telšių fakultete, negalėjau susikoncentruoti, kas 15 minučių sekdavau žinias, stebėjau, kas vyksta Ukrainoje ir nenustojau viltis: galbūt tai baigsis taip pat greitai kaip ir prasidėjo, tačiau viskas tik blogėjo... Labai graudinausi ir tiesiog negalėjau susikaupti, rodos, galėjau jausti tų žmonių skausmą, sąmyšį, nesusipratimą... Turėjau kažką daryti, pradėjau mąstyti, kad reikia padaryti plakatus ir pakabinti ant bendrabučio balkono. Ruošiantis juos kurti, fojė pamačiau atiduodamus rūbus ir tuomet gimė mintis viską padaryti ant rūbų kaip metaforą, kas liko iš mirusių per karą žmonių. Galvojau juos iškabinti balkone, bet kūrybinio proceso metu kilo idėja, kad medžiai – lyg paminklas mirusiems per karą žmonėms – būtų graži asociacija žmogaus kūnui, ant kurio kabėtų likę rūbai. Drabužiai suplėšyti ir ant jų išrašytos žmonių mintys, maldos, ir tai, kas vyksta bei kokią įtaką visa tai daro. Kurdama prisiminiau visai pamirštus kitus karus, kurie vyksta dešimtmečiais, tokių kaip Sirijos, Palestinos, Irako, Afganistano, Etiopijos ir daug kitų. Žmonės pripranta prie šių kovų. Ši instaliacija skirta ne tik Ukrainai, bet ir viso pasaulio karams! Pax et Bonum! Peace and All Good! SHALOM! +MAY THE PEACE COMES TO THE WORLD! LET'S START THE CHANGE FROM OURSELVES THEN WE CAN CHANGE THE WHOLE WORLD! PEACE AND LOVE AND PEACE!“
Sandra Leliugaitė
