Žilvino Danio įspūdžiai iš Erasmus+ praktikos Kolumbijos sostinėje Bogotoje
Pietų Amerika pasirinkau todėl jog mane visada traukė ten kur šilta, studijuodamas VDA turėjau galimybę išvykti į Erasmus studijas Ispanijoje - Valensijoje, o po to į studijas Portugalijoje - Lisabonoje, kur galiausiai išmokau Ispanų kalbą. Vienu metu supratau jog man Europoje per mažai erdvės saviraiškai, todėl atsiradau čia Bogotoje, kur dabar po VDA bakalauro studijų baigimo atlieku praktiką. Bogota - dešimties milijonų gyventojų miestas, kuris europiečio akimis žiūrint atrodo chaotiškas, kartais gali pasirodyti jog patekai į siurrealistinį sapną, visko neapsakomai daug, o patys kolumbiečiai sako jog jie nuolat dalyvauja žaidime - visi kažką parduoda, kažko ieško. Vienoje vietoje prabanga ir skurdas - nacionalinė biblioteka ir šalia miegantys benamiai, prie tokio vaizdo reikia priprasti. Galbūt dėl to užsienio turistai labiau linkę vykti į tokius Miestus kaip Medelinas, ar pakrantės miestus - artagena ir Santa Marta. Taip pat dėl daugybės atklydėlių ieškoti laimės, Bogota yra įgavusi pavojingo miesto įvaizdį, ištiktųjų ji nėra tokia pavojinga kaip apie ją manoma. Visas miestas suskirstytas į šiaurę ir pietus. Vienoje pusėje gyvena vargingesni, o kitoje turtingesni, o aš gyvenu per vidurį - miesto centre. Bogotos centras nėra laikomas prestižiniu rajonu, bet aš vadovaujuosi Europietiška samprata, jog centras yra viena geriausių miesto vietų gyvenimui.

Kolumbiečiai labai draugiški žmonės, tarp kurių yra ir Kolumbijos lietuvių, iš viso šalyje gyvena apie septyniasdešimt Kolumbijos lietuvių šeimų, kurių vaikai jau ne visada kalba lietuviškai. Tačiau Kolumbijos lietuviai visada rengia „Vasario 16-tosios“ šventę (kurioje ir man šios praktikos metu teko sudalyvauti). Labai įdomu bendrauti su vyresnės kartos Kolumbijos lietuviais, kurie čia atvyko po antrojo pasaulinio karo laivais. Kolumbija 5-ktajame dešimtmetyje iš viso priėmė apie septynis šimtus lietuvių, kurie čia atrado savo žemę ir gerai įsitvirtino. Vietiniai dažnai galvoja, kad aš amerikietis ir vadina mane gringo, bet aš jiems atsakau jog aš europietis, iš šiaurės Europos - iš Lietuvos, iš kurios taip pat yra kilęs buvęs Bogotos meras filosofas Antanas Mockus (o jie visi jį žino).

Savo praktika atliekų nedidėlėje kino kompanijoje, kuri kuria meninius filmus Kolumbijos rinkai. Šiuo metu dirbame su dviem filmais - pirmasis apie Kolumbijos gamtą, maisto produktus ir jų realizavimą turguose. O antrasis - vaidybinis, socialinio žanro, kurio istorija vykstą pajūryje – Kartagenoje, į kurią filmuoti vyksime paskutinėmis mano praktikos savaitėmis. Taip pat čia užsiimu ir savo asmenine kūrybine veikla, plėtoju hibridinį HipHop‘o subkultūros ir socialinio meno projektą „Baltic Wild Walls“, kurį eilę metų sėkmingai vykdau su Vilniaus dailės akademija. HipHop‘as Bogotoje ypač gyvybingas - visas miestas tiesiog išpaišytas graffiti, o repas yra ne tik gyvenimo būdas skurdesnių rajonų jaunimui, bet ir galimybė prasimušti į visuomenę, tapti žinomu atlikėju, kurti karjerą. HipHop‘as Bogotoje daro teigiamą socialinę įtaką, todėl jis čia vadinamas kultūra. HipHop‘o atskirtis nuo profesionaliosios kultūros nėra tokia didelė kaip tarkime Lietuvoje. Vizualusis menas Bogotoje glaudžiai susijęs su graffiti judėjimu ir visuomenės poreikiais. Jauni menininkai kuria Mural gatvės sienų tapybos kūrinus, tatuiruotes, drabužių dizainą, visa tai apibendrintai galima vadinti Urban culture - miesto kultūros pasaulėjauta, susaistančia gyvenimo būdą ir darbą.