• Naujienlaiškis
  • Marija Marcelionytė-Paliukė (1977, Vilnius)

    • Katedros vedėja
    • Docentė
    • VDA Senato pirmininkė

    • Estampas. Šilkografija.
    • Grafikos projektas I, II, III.
    • Kūrybinė veikla.
    • Baigiamasis grafikos projektas.
    • Interaktyvus grupinis projektas.

    Kultūriniame gyvenime, daugiau ar mažiau sąmoningai, pradėjau vaidentis nuo 1995 metų. Esu dalyvavusi daugiau nei 70 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, surengusi apie 10 solo pasirodymų. Bet šiame gyvenimo etape jungtines parodas, projektus, akcijas, kūrybines dirbtuves, planuotus ir ne visai valdomus nutikimus jaučiu, suvokiu ir priimu kaip labiau prasmingus ir daugiabriaunius nei personalinius pasirodymus. Kai esi kitų kontekste tu mokaisi, daliniesi, gauni t.y. įtakoji pasaulį. Ne ne, ne kaip dievas, bet labiau kaip sąmoninga būtybė.

    Pastaruosius kelerius metus domiuosi kultūros ekologijos tema, bet ne kaip žalioji aktyvistė, bet labiau iš pozicijos “Ar mus reikia dar nors vieno paveikslo?”. Tyrinėju šį aspektą naudodama grafikos meną kaip įrankį (labiausiai jaudinantis paradoksas tame, kad grafikos technologijos buvo sukurtos ir ištobulintos būtent dauginimo procedūroms atlikti). Man patinka būti kūrėja, mąstytoja, mokytoja. Taip, garsiai pasakyta, bet šiuo metu visa tai turi didžiulę prasmę. Galbūt aš šiek tiek per daug aktyvi, entuziastinga, atsakinga... ir todėl net nepajuntu kaip esu įtraukiama į visokias komisija, komitetus, tarybas, konkursų žiuri narius, ką vienu žodžiu įvardiju kaip socialinę veiklą, kurioje vykdau pareigas visa širdimi, nes neišeina veikti tik formaliai.

    Pasinaudosiu proga atsakyti į dažną klausimą, abejonę apie tai kaip pavyksta išgyventi tokioje didelėje intitucijoje kaip Vilniaus dailės akademija, su tokia gausybe popierinio darbo kiek jo yra pastaruoju metu ir beje, tas popierius skirtas ne piešimui, kaip bebūtų gaila. Manau, kad esu atradusi savo pačios metodus kaip nežūti. Visų pirma, išmoksti pasitikėti kitais ir matai kolegas, studentus, administraciją ir net einantį pro šalį kaip komandos narį, kaip idėjų įgyvendintoją. Nes kai idėjų tarakonai, tiesiogine ta žodžio prasme, ima sprogdinti tavo galvą, labai natūraliai išmoksti dairytis aplinkui ir beveik akimirksniu randi žmogų, kuris šimtą kartų geriau nei tu pats ima ir tavo idėją paverčia kūnu. Žmogiškieji, finansiniai institucijos resursai ir galimybės yra žymiai didesnės nei vieno žmogaus todėl, bet ne 100%, žinoma, aš atleidžiu jai (institucijai) ganėtinai savanaudišką elgesį menininko-dėstytojo kontekste. Visų antra, peržvelgus savo pačios įgyvendintus ir vis atsirandančius projektus, kūrinius, matau tam tikrą dėsningumą, kad nemažai dalykų gimsta iš pareigybių nulemtų situacijų, net jei jos ir visai formalios, iš ko lyg meno ir nepadarysi, kaip pvz. studentų lankomumas ar vaizdinės didaktinės medžiagos ruošimas grynai technologijų paskaitoms. Ir trečia, iš VDA vadovybės jaučiu visišką pasitikėjimą ir laisvę veikti, todėl nebereikia skirstyti gyvenimo į atskirus stalčius čia pareigos ir darbas, čia namai, čia kūryba, čia laisvalaikis. Ne, iš esmės viskas yra vientisas nenutrūkstamas procesas.

    Tiesa, yra vienas ypatingas aspektas labai susijęs su laimės jausmu tai, kad mūsų maža šeimyna sūnus Adomas, kuriam dabar šešeri, vyras Dovilis, kuris dėsto fotografiją Kauno Justino Vienožinskio menų fakultete ir aš, gyvename kolektyviniuose soduose, šiek tiek už Vilniaus, savų tyrinėjimų ir eksperimentų rojuje. Todėl, lenkdama galvą prieš savo didžiausią gyvenimo mokytoją Corita Kenta (1918-1986) antrinu jai: mes galime kurti gyvenimą be karo.  To ir linkiu!