Spalio 4 d. 16 val. Įvietinto meno ir scenografijos katedros III a. hole atidaroma 4 kurso Įvietinto meno studentės Armines Sargsyan paroda „Plačiai užmerktomis akimis“.
Beribis informacijos srautas nualina ir požemina.
Karo įvykių žiaurumo srautai nepraeina pro mane nepastebėti, todėl man kategoriškai kontraindikuotas betkokių naujienų iš karo lauko. Nors žmogus, turintis prieigą prie interneto, neatsiejamai gyvena virtualaus karo lauke.
Bet kaip aš būdama neabejinga galiu susilaikyti neperskaičiusi ar nesužinojusi naujienos? Ar grąžino žemes? Kiek naujai žuvusių? Ar pramušta fronto linija? Ar dar ne? Kai lieki be faktinio „naujienų tiekėjo“, kuris tau parneš naują dozę nusiraminimo arba pliūpsnį emociško išsikrovimo, tu lieki vienas su savimi ir pradedi ieškoti nusiraminimo savyje.
Bejėgiškumo ir atsakomybės jausmai rėžiasi tarpusavyje ir tu mėtaisi kažką daryti, veikti, bėgti, rėkti ar verkti.
Eskapizmas [angl. escapism < escape — pabėgti, ištrūkti], lit. kritikos tendencija — sąmoningas aktualių visuomenės problemų vengimas, atitrūkimas nuo gyvenimo tikrovės. Priežastis tam yra – kažkas, apie ką norėtųsi neilgam arba visam laikui pamiršti. Tačiau atskirti tą ploną ribą tarp nepavojingo „atsitraukti ir pasvajoti“ ir „pabėgti nuo gyvenimo“ pakankamai sudėtinga.
Eskapizmas (nuo angl. escape – pabėgti, išvengti) pačia nepavojingiausia savo išraiška – tai laikinas pasitraukimas nuo aktualių problemų.
Pats savaime „psichologinio dezertyravimo“ arba savotiškas savarankiškos psichologinės psihoterapijos reiškinys atsirado prieš šimtus ar net tūkstančius metų – kai tik atkrito būtinybė kasdien kovoti už išlikimą ir atsirado galimybė skirti laiko savo dvasios poreikiams, kaip vienintelis būdas nesijausti bejėgiu sociume.
Pabėgti nuo problemų tenka dažnam iš mūsų, bet, kaip taisyklė, toks eskapizmas pakankamai greitai baigiasi. Mano atveju, priežastis – nuovargis, nervingumas, nesugebėjimas atrasti sprendimo čia ir dabar. Ir, galiausiai, trečia rūšis – pabėgimas nuo nemalonių dalykų, gal man vertėtų pasiimti atokvėpį, kad po to galima būtų imtis reikalų pailsėjusia galva ir praskaidrėjusiu mąstymu.
Ir aš kasdien mintimis suku ratus aplink man aktualią temą, sustodama kaskart vis kitam požiūriotaške. Bekeliaujant mintimis atradau pasitraukimą nuo realybės interpretuoju iš išimtinai palankaus požiūrio taško - kuriame galiu nors truputį pailsėti. O gal, net rasti šviesos spindulėlį – silpną, nestabilų, bet taip geidžiamą. Taigi eskapizmas tampa vilties forma, kad būtų galima lengviau kvėpuoti.
Kvėpuoti būtent dabar, kai prieš mano akis gyvai matau, kaip vienos iš mano tėvynės žemėlapis nuolat keičiasi ir nuolat pulsuoja grėsmė, kad jis dar keisis, o gal net išnyks. Ir vienintelis požiūrio taškas, paliekantis viltį,lieka šis. Nes kiti požiūrio taškai yra labai skaudūs, duriantys ir pesimistiški ir tokiais dalintis nenoriu.
Tik iš aukščiausio ir absurdiškiausio taško, kad nieko naujo neatsitiko, kad tai naturalus procesas, aš randu jėgų ir prasmę atsikelti ryte, eiti gatve, kur susilieju su visa mase, kuri turbūt mąsto taip pat, nes kitaip, iš kur tiek daug mūsų – „plačiai užmerktomis akimis“ žmonių?
Ištrauka iš 1988-89 V.Cojaus dainos:
„Ir du tūkstančiai metų – karas, karas be ypatingų priežasčių.
Karas yra jaunimo reikalas, vaistas nuo raukšlių.
Raudonas, raudonas kraujas – po valandos tai tik žemė,
Po dviejų ant jos – gėlės ir žolė, po trijų – ji vėl gyva.
Ir sušildyta žvaigždės, vadinamos Saule, spinduliais...“
Nuo šiol pasaulio patikimumo idėja man yra žuvusi.
Armine Sargsyan
Paroda „Plačiai užmerktomis akimis“ Įvietinto meno ir scenografijos katedros III a. hole veiks iki spalio 24 d.
