Po ilgos pandeminės pertraukos, Dizaino katedra atnaujino tradiciją ir balandžio 14 d. pakvietė studentus, dėstytojus, bei kitus besidominčiuosius į „Dizaino arbatėlę“ – pokalbius apie viską. Šį kartą mūsų svečiais ir vakaro herojais buvo Grafinio dizaino studijų programos magistrantė Deimantė Malūnavičiūtė ir jos, kūrybos bei gyvenimo partneris Donatas Šopis.
“Mes kuriame pagal atrasto medžio magiškumą, liečiam jį su meile, o jis tada atsiskleidžia visu grožiu.” Savo prekinio ženklo “Saitai” tinklapyje teigia Deimantė ir Donatas, ir tai nekelia jokių abejonių vos tik išvydus kūrėjus ir jų kūrinius.
Nors pradžia buvo vingiuota ir netrūko kuriozinių situacijų, klaidos ir netikėtumai menininkams padėjo tik dar labiau išsigryninti savo idėją ir suprasti savo produkto viziją. Nors gaminami kūriniai – baldai ir interjero detalės yra parduodami, Deimantė ir Donatas pabrėžia, kad jie su kūriniais viso proceso metu užmezga įpatingą ryšį, jautriai kalbindami savo atrastus “nereikalingus” medžius pabrėžia kiekvieno jų individualumą, grožį atranda netobulume ir tuo nori dalintis su kitais. Nors iš pirmo žvilgsnio gali skambėti paradoksaliai, bet kūrėjų pagrindinis tikslas nėra parduoti, kartais, jei klientas neatitinka tam tikrų kriterijų, jam gali būti net atsakyta. Edukuoti visuomenę, atkreipti dėmesį į tvarią gyvenseną, nesivaikyti greitų madų ir masinės gamybos, bei atrasti ryšį su gamta ir tą jausmą perkelti į savo namų erdves “Saitų” kūrėjams yra bene svarbiausias jų veiklos tikslas.
Dizaino arbatėlės metu galėjome tuo įsitikinti, ne tik pamatyti, bet ir paliesti suskeldėjusią medžio odą, tačiau meilės ir darbo nuglostytą tiek, kad tapo švelni net su visais savo įtrūkiais, suskilinėjimais ir gumbeliais. Nors klientai dažnai stebisi kaip pavyksta išgauti tokias įvairias medienos spalvas, Deimantė ir Donatas atskleidžia paslaptį, jokių dažų nenaudoja, visos spalvos yra natūralios medienos spalvos, juoda išgaunama ugnimi, o paskui tik užfiksuojama specialiomis aplinkai draugiškomis priemonėmis. Net ir iš kelmo kyšantis sudžiūvęs grybas, ten atsirado, kaip ir sudžiūvo, visiškai natūraliai. Lėtos gyvensenos filosofijos kūrėjai laikosi tiek gyvenime, tiek visuose savo kūrybos procesuose, sakydami, kad tai dalis ieškojimų ir ryšio kūrimo, procesus pagreitinančios priemonės iškreiptų jų viziją ir atitolintų nuo savęs.
Vakaro dalyviams iškilo daug klausimų, o ir gyvo bendravimo išsiilgę, visi užsisėdėjome iki vėlumos. Pats svečių padiktuotas tonas, neleido skubėti ir priminė kaip pasimėgauti akimirka.
