Rinktinė VDA studentų baigiamųjų darbų DEBESYS

Rinktinė VDA studentų baigiamųjų darbų DEBESYS 

(BA + MA) paroda VDA parodų salėse TITANIKAS

Parodos kuratorius: dr. Vidas Poškus

Paroda veiks birželio 3-15 d. 14-19 val. kasdien, išskyrus sekmadienį.
Kultūros nakties metu, birželio 7 d. dirbsime iki 23 val.

Debesys – tai matomos vandens lašelių arba ledo kristalų sankaupos atmosferoje virš paklotinio paviršiaus. Jie susidaro tuomet, kada ore esančių vandens garų slėgis viršija sočiųjų vandens garų slėgį esamoje temperatūroje. Pagal elementus debesys yra skirstomi į vandens ir ledo debesis. Pirmuosius, egzistuojančius tiek teigiamoje, tiek neigiamoje temperatūroje, sudaro vandens lašeliai. Pagal 1802 metais anglų mokslininko Luke‘o Howardo siūlymą, debesys pagal savo išvaizdą ir struktūrą yra klasifikuojami į plunksninius, kamuolinius, sluoksninius. Taip pat padangių aukštybėse, 30 ar 80 kilometrų aukščiuose egzistuoja stratosferiniai (perlamutriniai) ir mezosferiniai (sidabriniai) debesys. 

Senovės graikų dramaturgas Aristofanas (446 – 385 m. prieš Kr.) prieš du tūkstančius su puse metų sukūrė komediją „Debesys“, kurios pagrindine tema buvo naujųjų laikų moralės ir auklėjimo klausimai, o vienu iš personažų – garsusis filosofas Sokratas (kuriam, beje, veikale buvo suteikti gana neigiami bruožai), bei jo oponentas – blaivaus, praktiško proto, tačiau prasiskolinęs valstietis Strepsiadas. „Dramaturgas šioje komedijoje, kaip ir visoje savo kūryboje, siekė išreikšti poziciją paprastų žmonių, kurie nesigilino ir nesuvokė, kuo Sokratas skiriasi nuo sofistų. Aristofanui buvo neramu, nes dialektikos metodas ugdė demagogus, sugebančius apdumti akis teisme, gražbyliaujančius tautos susirinkime ir pakreipiančius visuomenės idealus sau naudinga linkme“ (Dalia Dilytė). 

Tad baigiamoji VDA studentų-diplomantų paroda šiais metais yra ir apie nuolat kintančias bei nepastovias (tačiau įspūdingas, skatinančias susižavėjimą, žadinančias vaizduotę) debesų formas, ir apie dialektiką kaip priešybių kovos ir vienybės dėsnį įkūnijantį metodą, kurį dėka, savo ruožtu, galima panaudoti kaip instrumentą tiriant judėjimo ir vystymosi dėsningumą, apibendrinant nuolat besikaupiančias žinias apie visatą, sudarant bendrą teorinį ir metodologinį pagrindą pasaulio pažinimui. 

VDA parodų sales „Titanikas“ metaforiškai galima laikyti tais padangių sluoksniais, kuriuose vėjų gainiojami plaukioja debesys – t. y. studentų kūriniai, arba senaisiais Atėnais, su šių agoroje diskutuojančiais piliečiais. Baigiamoji studentų paroda yra apie tai... Kita vertus, nenorint į parodą atrinktų autorių pažaboti konceptualiais pančiais, pavadinimas ir tema, koncepcija ir idėja sąmoningai yra suformuluota pakankamai abstrakčiai, – miglotai, kokios yra ir debesų struktūros. 

Būtina pabrėžti, kad tai nėra geriausių ar, juo labiau – blogiausių (tokia gradacija šiandienos mene apskritai yra niekinė) paroda. Tai tiesiog subjektyvia kuratoriaus nuomone, jo koncepcijai ir sugalvotai temai tikusių darbų rinktinė. Kiekvienas iš autorių ir jo darbo laukas yra suvereni ir autonomiška jo paties mąstysenos ir regėjimo kampo teritorija. 

Dar labiau būtina akcentuoti, kad „Debesys“ yra sudėtinė viso grandiozinio VDA projekto – baigiamosios parodos sudėtinė dalis. Būtina vaikščioti po Akademiją (visus jos korpusus ir rūmus, studijas, auditorijas, celes) ir Vilnių, ieškoti orientyrų ir susipažinti su pačiais jauniausiais, pačiais energingiausiais, ambicingiausiais Lietuvos meno lauko atstovais.

Paroda yra VDA Baigiamųjų darbų parodos dalis