Liepa Sofija Vareikaitė: Taip skauda net gėda I VDA galerija 5 Malūnai

Liepa Sofija Vareikaitė „Taip skauda net gėda“

2025 06 06 – 08 25

Pirmiausia man sakė, kad esu žmogus. Vėliau patikslino, kad esu mergaitė, kurios vardas prasideda raide J. Ji sakė, kad J yra nedėkinga tinginė, nes vėl nesusitvarkė kambario. Jie sakė, kad iš manęs kažkas tikrai bus. Jis sakė, kad esu vienintelis dalykas, laikantis jo gyvybę šioje žemėje. Ji sakė, kad su kaimynais visada reikia sveikintis. Man buvo sakoma neverkti, nerėkti, nesiskųsti ir nieko nesitikėti iš pasaulio. Jie sakė, kad mano marškiniai turi būti balti, o plaukai iššukuoti. Ji mokė mane vaikščioti mažesniais žingsniais, nes dideliais mergaitės nevaikšto. Jie sakė, kad privalau uoliai mokytis ir visada sakyti tiesą. Jis sakė, kad šitas bokalas jau tikrai paskutinis, bet niekada nebuvo. Ji užtepė ryžą, smirdinčią pudrą man ant veido ir pasakė, kad dabar jau esu beveik graži. Jie sakė, kad kai kokia teta siūlo pinigus, reikia du kartus atsisakyti ir priimti tik jei pasiūlo trečią kartą. Jie sakė, sakė, sakė, o tuomet viską pamiršo.

Skūra po skūros lupuosi ir metu ant žemės. Metaliniai moralės karkasai laiko mano stuburą, o kas kartą jį prilietus pasirodo, kad mano stuburas gerokai per trapus. Kiekviena mintis, kol pasiekia svetimą, būna išdorota. Bet net ir praėjusi pro tūkstančius koštuvų, net ir sudilusi iki vos matomo plaušelio, būna grąžinama atgal, naujam perdirbimui.

Likus kelioms dienoms iki parodos atidarymo, valytoja surenka mano skūras ir išmeta į šiukšlių dėžę. Ji sako, kad ne vietoje mėtėsi. Vėliau surandu jas ir pargrąžinu į tas pačias ne-vietas. Viskas atrodo kaip svetimkūnis, niekas neradęs savo vietos užsibaigia it neprasidėjęs. Viskas užsibaigia net nepra

-

Liepa Sofija Vareikaitė (g. 1995) kūriniu „Taip skauda net gėda“ baigia grafikos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijos Vilniaus fakulteto Grafikos katedroje. Šiuo kūriniu menininkė nagrinėja tapatybės fragmentacijos reiškinį bei atminties (arba saviatsiminimo) įtaką šio reiškinio formavimuisi. Savęs perrašymo ir niekada nesibaigiančio permąstymo procesas instaliacijoje įgauna vizualią formą.

Žiūrovą pasitinka lyg netyčia numesti odos gabalai (lateksas), vaizdo ir garso kūrinys, fiksuojantis savęs perrašymo procesą bei triukšmo dekonstrukciją, o taip pat – išbalę, netyčiniai, niekada neišryškinti atvaizdai iš vaikystės namų, kvestionuojantys atsiminimų realumą. Greta, ant stiklo kubelių, – šilkografijos spaudinys-atsiminimas, o už jo – menininko knyga, suvokiama kaip niekada neužbaigiamas rankraštis. Žydrą metalo karkasą remia trupantis gipso luitas, į kurį sumesti per studijų metus kaupti tyrimai – nepasiekę galutinės teorinio darbo formos.

Magistrantūros studijų metu menininkė surengė dvi personalines parodas: Vakarėjant išteku jūron (Menų spaustuvė, Vilnius) ir Visos vėtros baigiasi (Utena), aktyviai dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, organizavo edukacinius užsiėmimus (kūrybines dirbtuves). 2024 m. menininkei skirta Lietuvos mokslo tarybos stipendija, jos kūrinys FUGA MARIS buvo įvertintas Vilniaus aukciono ir Vilniaus dailės akademijos įsteigta I vietos premija konkurse Permąstant MKČ.

Baigiamojo darbo vadovė ir parodos kuratorė Marija Marcelionytė-Paliukė