Jonas Aničas: Saulėta diena I Titanikas

2025 12 12 – 2026 01 31

Gruodžio 12 d. (penktadienį), 18 val. VDA Parodų salėse „Titanikas” (Maironio g. 3, Vilnius) pirmame aukšte atidaroma Jono Aničo personalinė paroda Saulėta diena. 

Paradoksalu, o gal atvirkščiai – simptomiška, jog Jono Aničo paroda, pavadinta „Saulėta diena“ vyksta tamsiuoju metų laiku, kuomet pavidalai panyra į permanentinių prieblandų apsuptis ir net būsenas. Menininkas mėgsta ironizuoti, ir tai, žvelgiant retrospektyviai (o kalbame jau apie aktyvios kūrybinės veiklos dešimtmetį), yra programiškai akivaizdu. Stipriausia yra tai, kad net tuose dalykuose – pamestuose ir netyčia aptiktuose daiktuose, dažniausiai nėra nieko juokingo, komiško. Atvirkščiai – jie regisi pamirštais, nereikalingais, atgyvenusiais savo prasmingos veiklos gyvenimus, vienu žodžiu – atidirbusiais. Netgi, pasitelkiant vertinamąjį žargoną – pavargusiais. Būtent iš jų, tų „liūdnokų“ elementų, pasitelkdamas savo protą, ir dirbtinį intelektą kaip instrumentus, J. Aničas konstruoja naujus organizmus. Rezultatas iš tiesų primena golemus ir būtybes, naujuosius prometėjus. Svarbu pabrėžti, kad daugeliu atvejų galima neklystant juos vadinti „humanoidais“. Metodas neretai primena elementarų vaikišką konstruktorių, kurį dėliojant instrukcijomis tendencingai nėra sekama, priešingai – linkstama netgi savavališkai daryti savaip (tarsi iš anksto žinant, kad tik tokiu būdu galima būti unikaliu). Menininko kūryboje svarbus yra reliacinės estetikos aspektas. Regis, kad autorius pats net nebando įpūsti gyvybės į savo subjektyvių objektų kūnus, tikėdamasis, jog tai padarys aplinka (saulėta, pritemusi, šurmulinga miesto, kamerinė salės...) ir žiūrovai – imlūs, smalsūs ir nelabai, iš anksto nusistatę arba nieko nežinantys, vaikščiojantys tarp antropomorfinių pavidalų, tampa bendra meno suvokimo lauko dalimi. Procesualumą kaip dar vieną savo objektų „įkūrinimo“ sąlygų J. Aničas konstruoja ir visiškai konceptualiai, nekūniškai – būtent sukeisdamas komizmo pojūtį su tragizmo nuojauta, skeldamas (tarsi skiltuvu ir titnagu) įtampą tarp tarsi nesuderinamų, logiškai sunkiai suvokiamų ir paaiškinamų pradų. 

Žvelgiant plastiškai, niekas nepaneigs, kad J. Aničas yra skulptorius. Jo dirbiniai kanoniškai atitinka visus šiai vaizduojamojo meno rūšiai keliamus reikalavimus. Jie tvirtai suręsti ir nesubyrėtų riedėdami net nuo Džomolungmos ar kokios nors Čiurlionio viršūnės Pamyro kalnuose. Skulptūrų siluetai yra raiškūs, tarsi iliustruojantys Leono Battistos Alberti teiginį esą statula yra geometrinis kūnas, kurio grožį lemia tikslūs dalių santykiai (De statua, apie 1430-35 m.). Galop, vizualiai Jono darbai primena senovinius stabus (nesvarbu, kuriai civilizacijai ar kultūrai jie priklausytų, nes net DI laikais tai glūdi kolektyvinėje žmonijos pasąmonėje kaip stabiliai įkyrus archetipas). Stovėdami VDA parodų salių „Titanikas“ pirmajame aukšte jie tarsi manifestuoja, kad stabų saulėlydis ištiks net ir labiausiai saulėtą dieną. Telieka kantriai pastovėti ir pažiūrėti.