HIEROFANIJOS I VDA Senieji rūmai

HIEROFANIJOS I Vasarė Kuprevičiūtė

2023.02.14 - 02.28 d. 

,,Apie pasmerktą blaškymąsį tarp dviejų žmogaus būties polių: sakralumo ir profaniškosios kasdienybės, šventenybės ir banalybės, amžinybės ir laikinybės, dvasios ir medžiagos - pagrindinė mano kūrybos tema.

Šventenybė man pasireiškia įvairiomis formomis, įvairiuose objektuose. Ji užburia, teikia paslaptingų ženklų ir simbolių, stebuklingų inkarnacijų, sakrališkumų bei pasikartojimų, kur tikroji pasaulio paslaptis slypi ne tiek pasaulio medžiagoje, bet jos klostėse.

Hierofanijomis tampa akmenys: dubenėtojas, mitologinis, stabakūlis arba amžinybės akmuo ant žydų kapų, akmuo gimtajame mieste Akmenėje. Kartais gyvūnas ,,Dievo karvutės”, ,,Autodiegetinis susidūrimas su mirtimi”, asmuo, dvasinis įvykis (,,Auka”), ritualas (,,Ryt šelmenų balius”). Šventybė tarsi įsidabartina, įsidaiktina juose. Ji dar labiau sušvinta susidūrus su kasdiene tikrove: didelio miesto postgyvenimas, užakiuotas ploštėmis. Viena iš šiuolaikinės civilizacijos matricų (,,Vėlinės”). ,,Animus animalis”, ,,Šiuolaikinė domestikacija”, ,,Raudonoji planeta” - profaniškojoje barikados pusėje. O kartais riba ištirpsta ir būna tarp ,,Saugykla”.

Hierofanija - (iš se. gr. ερός – „šventas“ ir φαίνειν – „atgimstantis, nešantis šviesą“). Terminą įvedė religijotyrininkas Mircea Eliade.''