EVAKUACIJA | VDA senieji rūmai

EVAKUACIJA | Muziejininkų maištas #2

Gegužės 17 - 26 d., VDA senieji rūmai, Maironio g. 6, Vilnius (Kolektyvinės apsaugos patalpose, už veidrodžių, laiptais žemyn)

Dalyviai: Jonas Aničas, Joelis Aškinis, Liudvikas Kesminas, Audrė Petroševičiūtė, Vidas Poškus, Eglė Ridikaitė, Jurga Šarapova, Rusnė Šimulynaitė

Tarptautinės muziejų dienos išvakarėse su Muziejumi kaip institucija susisaistę menininkai pristato savąją maišto versiją. Čia iš karto būtina pa(si)tikslinti – 1) kas yra muziejuose dirbantys menininkai; 2) ir kokiu būdu reiškiasi tas jų „maištavimas“? Dėl pirmojo punkto atsakyti yra labai nesudėtinga. Ne viename Lietuvos (tiek nacionalinės reikšmės, tiek žinybinio pavaldumo) muziejuje dirba daugybė Akademijos diplomantų – nuo niekam nežinomų kūrėjų iki nacionalinės premijos laureatų. Tokio reiškinio priežastis yra labai paprasta. Dirbant tegul ir už juokingą (ach, tie biudžetininkai – ir dar nesugebantys susiorganizuoti savo profsąjungų...) atlyginimą, tačiau ne prekybos centrų kasose ar sandėliuose, o su kultūra susijusiose įstaigose, tokiu būdu tarsi patenkinamas savasis kūrybinis ego. Galbūt, po visų alinančių darbų dar ir laiko kūrybai lieka. Ypač vakarais ir savaitgaliais, kuomet tūlas fondų saugotojas ar parodų konsultantė, medijų specialistė ar eksponatų saugotoja nusimeta savo darbinį „žiurstą“ ar chalatą, uniformą ar pareigybę nurodančią kortelę, ir tampa kūrybiškai sužvėrėjusiu autoriumi.... Tad ir muziejininkų-menininkų arba menininkų-muziejininkų maišto formos yra įgavusios pačias kultūringiausias bei kūrybingiausias, radikaliai sublimuotas formas, kurios įsikūnija įvairaus pobūdžio (nuo performatyvių veiksmų iki instaliatyvių objektų) artefaktais. Kultūringas maištas įkvepia ir maitina it koks dvasinis maistas.

Šioji, jau antroji (pirmoji vyko praeitų metų rudenį nuostabiame B. Grincevičiūtės memorialiniame bute-muziejuje) „Muziejininkų maišto“ projekto paroda, pavadinta „Evakuacija“, neatsitiktinai vyksta VDA Senųjų rūmų rūsiuose. Karo Ukrainoje kontekste keli kolegos dairėsi – kur reikėtų slėptis ir slėpti eksponatus, gal net evakuotis, galimos rašistų invazijos metu? Buvę Bernardinų vienuolyno požemiai, per pusę tūkstančio metų atlaikę ne vieną sukrėtimą – karą, marą, badą, ir maskvėnų ar sovietų invaziją, tam yra ideali vieta. Čia esama ir labirintiškų užkaborių, ir atsarginių išėjimų, ir net apleistas šulinys. Taigi, menininkai sublimuoja ir evakuoja savo jausmus bei potyrius, darydami tai ne bet kur, o savo buvusioje mokymosi įstaigoje ir/ar darbovietėje, jų įsčiose, jų pradžioje tikrąją ta žodžio prasme.

dr. Vidas Poškus