Edukacinė paroda: Neuroįvairovė I VDA Baltasis koridorius

Edukacinė paroda ,,Neuroįvairovė"

Parodos vieta: Baltasis koridorius

Parodos laikas: 2025 03 03 – 31

Kovas ypač svarbus žmogaus teisių kontekste. Pradedant pirmąja mėnesio diena, kuri žymi Tarptautinę nulinės diskriminacijos dieną, keliaujame per Tarptautinę moters, Tarptautinę rasinės diskriminacijos panaikinimo, Pasaulinės Dauno sindromo bei Pasaulinės bipolinio sutrikimo dienas. Taip atvykstame iki paskutinės mėnesio dienos, žyminčios Translyčių žmonių matomumo dieną. 

Į visą šį žmogaus teises aktualizuojantį maratoną įsipynusi ir kovo trečioji savaitė – Neuroįvairovės šventinė savaitė! Būtent nuo šios temos atsispiriame parodai bei kovo 6 d. organizuojamiems mokymams bendruomenei. (Mokymų įrašas prieinamas personalui intranete: Dokumentai → Etika ir lygios galimybės → Mokymai: Neuroįvairovė)

Neuroįvairovė suprantama kaip žmonių neurologinių skirtumų pripažinimas bei jų vertinimas kultūriniu požiūriu. Žmonių su neurologinėmis ypatybėmis nesiekiama gydyti, atvirkščiai – siekiama priimti asmenį su jo/jos kitokiais pasaulio suvokimo, pajautimo ir dalyvavimo jame būdais. Neuroįvairovės sąvoka apima įgimtas būsenas, tokias kaip autizmo spektro sutrikimas, dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimas, disleksija, dispraksija, tureto sindromas ir pan.

Baltajame koridoriuje kovo mėnesį eksponuojamas teminis dialogas:

Edukacinė paroda „Autizmas – dalis manęs“. Parodoje pristatomi piešiniai – tai Tatjanos Pleskevičienės iliustracijos, sukurtos knygai „Autizmas – dalis manęs. Autistiški suaugusieji savo pačių žodžiais ir specialistų akimis“, kurią parašė Barbora Suisse ir Jurgita Žalgirytė -Skurdenienė, išleido leidykla „Baltos lankos“ (2024 m.). 

Menininkės, akademijos darbuotojos Karolinos Nadzeikaitės kūryba. Ištrauka iš autorės minčių, pateiktų magistro baigiamajame rašto darbe:

Nes nors ir manau, kad mano kitokios smegenys nėra vienintelė autentiška mano dalis, jaučiu, kad be to mano kūryba būtų kitokia arba nebūtų visai. Kuriu, nes tai padeda suprasti pasaulį, leidžia tvirčiau jausti žemę po kojomis, sustabdyti drebėjimą viduje, paaiškinti save sau ir kitiems.

Nors ir žinau, kad gyvename blizgančių įpakavimų amžiuje, kur dažnas autistiškas žmogus nurašomas prie broko, noriu pasinaudoti proga ir tų kelių skaitančių paprašyti permąstyti, ar tikrai verta tiek dėmesio skirti savo ir kitų vertinimui? Mintis kartojama nuo darželio, per daug nepatogi laikyti galvoje ilgiau nei penkias sekundes. Jei aš nesuprantu ir nesugebu „teisingai“ dalyvauti šiame standartų žaidime, ar tai būtinai reiškia, kad turiu ruoštis visą gyvenimą trunkančiam atribojimo ir kitoniškumo jausmui? Žinau, kad daug kas mano viduje atsiradę savaime, tačiau dažnai „manęs“ jausmą sudaro visuomenės taip dosniai brukamos formos ir mintys, kurios neretai primena, kad norėdama priklausyti turiu būti „atitinkama“.

Nuotr. Stasės Butrimienės