Bronius Rudys DÉJÀ VU PAPIER | VDA parodų salių „Titanikas“ I a.

Bronius Rudys DÉJÀ VU PAPIER

Parodos atidarymas: sausio 11 d. 17 val.
Paroda veiks: sausio 11 d. - vasario 10 d.

VDA parodų salių „Titanikas“ I a.

Lietuvos meno lauke dairantis ir ieškant tikro piešėjo (tokio, kuriam piešinys yra ne tik viena iš daugelio meno rūšių, bet esminė išraiškos priemonė, ir mąstymo būdas, bei filosofija), rodomasis pirštas pirmiausia turėtų būti nukreiptas į Šiauliuose gyvenantį bei kuriantį Bronių Rudį. Dar nuo praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio šis menininkas pasirinko šį vieną seniausių ir universaliausių raiškos būdų kaip savo kūrybinę strategiją ir taktiką. Jam svarbūs yra visi piešinio aspektai – linija, štrichas, dėmė, skirtingi ir įvairūs šių elementų deriniai. Neapsiribodamas plokštuma ar iliuzionistiniu jos suerdvinimu, B. Rudys piešinį (o taip pat su juo simbiotiniais ir egryšiais susijusį popierių) paverčia ir esmine objekto, instaliacijos, netgi performanso ar akcijos sąlyga. Ir tikslu.

Apie šią parodą pats autorius teigia:

„Parodoje Déjà vu papier pateikiami kūriniai atlikti ant popieriaus arba iš jo. Abstraktaus pobūdžio darbų kolekcijoje pristatomos konstruktyvios kompozicijos. Jos sukurtos ant įvairaus dydžio ir struktūros popieriaus, naudojant grafito miltelius, tušą ir kitas medžiagas. Pateikiami piešinių ciklai eksponuojami kaip atskiri vienetai, vietomis juos galima suvokti kaip vientisą instaliaciją, popierinius objektus. Kūriniai orientuoti įgalinant žiūrovui pažvelgti į piešinio medžiagiškumą, atkreipiant dėmesį į popierių kaip kultūros pradmenį ir atveriant naujas popieriaus plastinės raiškos galimybes.

Į ekspoziciją įtraukiama po vieną/kitą kūrinį iš autoriaus personalinių parodų vykusių Vilniaus „Arkos“, „Kablio“, „Pamėnkalnio“ ar Šiuolaikinio meno centro erdvėse, taip pat Klaipėdos, Šiaulių parodų salėse 1986-2021 metais. Šie pavieniai ekspozicijos inkliuzai viduriniosios ir vyresniosios kartos žiūrovams, ypač menininkams, provokuotų dežavu – „kažkur matyto“, „kažkada matyto“ jausmus ir keturių dešimtmečių atmintį (pirmuosius autoriaus kūrinius Vilniaus žiūrovai išvydo 1984 m.)“.

Kadaise, dar 1992 metais žurnalisto Leono Peleckio paklaustas, kas vis dėl to jam piešinys, kas svarbiausia, imant į rankas popieriaus lapą, B. Rudys atsakė, – svarbiausia, kad tas popieriaus lapas būtų švarus, o baisiausia – jį ištepti ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.