Aistė Kirvelytė | #Studijų metai I Tapyba iš Vilniaus dailės akademijos muziejaus rinkinių

Aistė Kirvelytė  |  #STUDIJŲ METAI

Tapyba iš Vilniaus dailės akademijos muziejaus rinkinių

2024 birželio 25 – liepos 10 d.   |   VDA parodų salės TITANIKAS, II a.

Aistė Kirvelytė studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje 1992–1998 m. Tada, paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje gana tamsiuose ir labai šaltuose, žiemą ne visuomet ir šildomuose institucijos koridoriuose (buvusiame Bernardinų vienuolyne) garsiai kalbėta apie tapybos mirtį. Kol vieni, metę aliejinius dažus, teptukus, drobes ir paletes, saviraiškos ir išraiškos priemonių ieškojo foto ir video kamerų dėka, instaliacijoms ir performansams reikalingų medžiagų bei priemonių pagalba, kiti (beje, anuomet statistiškai pradėjo imti viršų būtent – KITOS!) didino tapomų drobių (bei visokių medvilnių, „dačkių“, maišinių audinių) formatus ir nėrė į tapybines gelmes, analizuodami/os tradicinės plastikos ir šiuolaikinio vaizdo suvokimo santykį. A. Kirvelytė buvo viena iš jų. Šalia dar galima paminėti Jurgą Barilaitę, Eglę Gineitytę, Agnę Geniušaitę, Astą Kulikauskaitę, Sigitą Maslauskaitę, Laimą Pratusevičiūtę, Eglę Ridikaitę etc. Akademijos tapyboje anuomet dominavo dideli formatai, šiurkštūs potėpiai ir prislopintos žemiškos spalvos. Daugeliui iki šiol tai asocijuojasi su neviltimi ir depresija. Žiūrint per kultūrologinius ir socialinius akinius galima kalbėti apie „90-ųjų“ epochą bei jos kartą, ir visus iš to išplaukiančius padarinius, išvadas, aplinkybes. Išmanantys meno kontekstus nutuoks, kad visa tai vyko ne be į Lietuvą ir VDA galop atplūdusios neoekspresionizmo bangos (ir konkrečiai – vokiškojo 'Neue Wilde' reiškinio) tiesioginių įtakų. Lietuviškąjį ir būtent studentiškąjį fenomeną (bei po-studijinę situaciją) dailės kritikas ir dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius šmaikščiai paradoksaliai ir labai taikliai apibrėžė „neoneoromantizmo“ kategorija. Iš tiesų, kažko lyriško, netgi sentimentalaus (gerąja, nuoširdumo prasme) esama Aistės akademinių metų kūryboje. Jeigu pirmuose kursuose stropiai atlikdama įvairių ir skirtingų dėstytojų padiktuotas užduotis, ji dar gludino, šlifavo savo atlikimo techniką, tai jau kokiame trečiame ar ketvirtame kursuose (ypač nuo 1996 m.) pradėjo formuotis kaip menininkė. Intymumas ir su juo susiję ritualai tapo, kaip mūsų laikais madinga sakyti, jos meninio tyrimo objektu. Kūnai ir kūniškumas, lytėjimas ir prisilietimai, bet be jokių didesnių erotinių poteksčių, o labiau susiję su savęs ir savųjų paieškomis, nuo kokių 1997-98-ųjų metų tapo esminiu A. Kirvelytės leitmotyvu. Šios tapytojos kūryba yra skausminga, drastiška, melodramatiška ir kartu lyriškai jausminga. Bet be jokių primygtinumų ir tiesmukumų. Dar – žinant autorės kūnišką smulkumą ir ūgį, absoliučiai konceptualiu atrodo jos galynėjimąsis su kartais milžiniškais atrodančiais tapybiniais formatais. Istorija liudija, kad Dovydas nugalėjo Galijotą... A. Kirvelytė, jeigu nenugalėjo tapybos, tai bent prisijaukino ją kaip esminę savo kūrybinę ir egzistencinę mediją.

Ši paroda yra savotiškas tapytojos A. Kirvelytės studijų metų portfolio. Joje demonstruojama tai, kas yra saugoma VDA muziejaus kolekcijoje. Tegul ir fragmentiškai, bet galima atsekti menininkės slinktį nuo pirmojo kurso iki baigiamųjų – magistro studijų pabaigos. Specialiai ir sąmoningai, tartum preparuojant antropologiniu ir kultūrologiniu skalpeliu, atveriama ir šiek tiek studijinės/kūrybinės virtuvės – kai kurie iš darbų buvo tapomi ant dviejų drobės pusių. Šiame judesyje esama tam tikros anų (o ir dabartinių) laikų situacijos konstatavimo. Už santūriai niūroko fasado slepiasi ekspresyvios ir ryškios struktūros. Tai tarsi rebusas ar mįslė... Dar būtina pabrėžti, kad buvusioje sovietinėje „Tiesos“ spaustuvėje, antrajame jos aukšte (ten dabar veikia Mados dizaino katedra) 1998–2000 metais A. Kirvelytė turėjo savo šiek tiek „skvotinę“ studiją, o 2014 m. jau VDA parodų salėse „Titanikas“ vyko jos paroda Davaite liubit drug druga. Tai ji jau ši paroda yra ne tik retrospektyvos epizodas, bet ir šioks toks jubiliejus.

Paskutinė detalė – kad jau po Vilniaus dailės akademijos baigimo praslinkus keletui metų (2001 m.) sukurta keturių dalių kompozicija „Be galo“, esanti VDA muziejaus saugyklose, yra didžiausias čia saugomas tapybos objektas. Ilgoji jo kraštinė siekia net aštuonis metrus.

Parodos kuratorius dr. Vidas Poškus