Dviejų tarpukario menininkų autobiografiniai tekstai: vertimas, tyrimas, publikavimas
Projekto būsena | Užbaigta |
2017 m. skirtas finansavimas | 17 016,00 |
2018 m. skirtas finansavimas | 7 350,00 |
Projekto vertė | 36 872,00 |
Atsakingas asmuo | Ramutė Rachlevičiūtė |
Projekto veiklų įgyvendinimo laikotarpis | 2016-2018 m. |
Projekto portfelis | Mokslo projektų portfelis |
Lietuvos XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailės istorija – tai vyrų personalijų istorija. Reikėtų pripažinti, kad kol kas mums Barbora Didžiokienė – tapytojo, scenografo Vlado Didžioko žmona, Olga Dubeneckienė‐Kalpokienė – architekto Vladimiro Dubeneckio ir dailininko Petro Kalpoko žmona. B.Didžiokienė ir O. Dubeneckienė‐Kalpokienė Lietuvos dailės istorijoje, kultūros istorijoje vis dar nepelnytai užima ganėtinai kuklias vietas. Dviejų menininkių autobiografinių tekstų pristatymas ir moksliniai komentarai bei analizė sustiprins „moteriškojo“ segmento poziciją tarpukario Lietuvos dailėje, papildys ir praplatins Lietuvos kultūrinio gyvenimo paletę.
Dviejų savitų rusų kilmės Lietuvos menininkių – B. Didžiokienės ir O. Dubeneckienės‐Kalpokienės autobiografiniai tekstai reikalauja lyginamosios analizės. Visą gyvenimą, kiek leido aplinkybės, jos draugavo (nuo XX a. 3 dešimt. pradžios), netgi giminiavosi (Kalpokai buvo Didžiokų sūnaus Jurgio krikšto tėvai). Abi 1919 m. iš Sankt‐Peterburgo į Nepriklausomos Lietuvos Laikinąją sostinę atvažiavo su vyrais menininkais. Iš vienos pusės, jos rašė kaip savos, kuriančios teatrui, piešiančios ir tapančios, dalyvaujančios parodose. Iš kitos pusės – B. Didžiokienės ir O. Dubeneckienės‐Kalpokienės žvilgsnis yra kito žvilgsnis. Reiktų palyginti šių dviejų menininkių autobiografinius tekstus. Galima tikėtis, kad projekto įgyvendinimo dėka šių dviejų menininkių kūryba, jų svarbos apybrėžos Lietuvos dailės ir kultūros istorijoje būtų pakoreguotos.
Šiam tyrimui svarbus (post)struktūralistinis požiūris į tekstą, susitelkiantis į vidinės teksto struktūros išryškinimą bei jos ypatumus ir santykius tarp įvairių šios struktūros elementų. Kiti tyrimo teoriniai orientyrai – migracijos studijos (migration studies), kurios paskutinį dešimtį tampa ypač aktualios. Taip pat yra svarbus kontekstinės analizės metodas, kai kurios Luce Irigaray „lyčių skirtumo etikos“ ir postfeministinės prieigos. Tyrime naudojamasi kultūrinių įtakų istorija.