Sūkuriai

Balandžio 7 d. 12 val. Vilniaus dailės akademijos (VDA) parodų salėje „Titanikas“ atidaroma jaunųjų menininkių kūrybą pristatanti paroda „Sūkuriai“.

Tai yra antroji tęstinio projekto „Ar ji ateina?“, siekiančio pristatyti pradedančiųjų Lietuvos menininkių kūrybą bei jos sklaidą, paroda. Kūrėjas vienija bendra studijų patirtis VDA Fotografjios ir medijos meno katedroje.

Pirmoji projekto paroda įvyko 2020 m. KKKC parodų rūmuose Klaipėdoje. Šiandienos paroda įgyja naujų bruožų – tai nauji tų pačių autorių kūrybiniai poslinkiai.

Parodoje pristatomi objektai, išsukantys įvykius. Tai įvairiausi gabaliukai, dalys, elementai. Jie neatsiejami nuo judesio, pastarasis – dalis objektų: nestingstančių ir nenustygstančių, kvėpuojančių, plūduriuojančių, tirpstančių, vingiuojančių, plazdančių ir kaistančių. Menininkes susiejančios kūrybos inspiracijos ir temos ateina iš buities, vandens, tarpkūniškumo, technologijų, tekstų, troškimų, nerimo ir vaizduotės.

Slampinėjant po Agnės Masilionytės „Slėnį“, galima aptikti keistus esinius – „mišrūnus“, vai(z)duoklius-šiukšles, gimusius iš realybės artefaktų ir autorės vaizduotės. Viensparnis drugelis plazdena atskridęs iš slapto mazuto kapinyno Kalgraužių miške; kažkur greitkelyje pagautas google fotomobilio mirguliuoja koralus primenantis krūmas, apmėtytas patirto malonumo šiukšlėmis; vos pavelka kojas plastikojis, jūros išmestas ir Agnės iškastas iš smėlio; netoliese kvėpuoja „kačiukas“, sprogstantis pavasarį.

Austėjos Masliukaitės „Nebenoriu“ atsirado iš troškimų ir galvojimo apie materijos plastiškumą. Jeigu pavyktų nulaižyti auksą, išnirtų paskandintas sidabras, o įveikus laiką – rankose tirpstantis vaškas. Aptirpęs ledinukas nurodo į nutrauktą smaližiavimo veiksmą. Lydymosi ir stingimo momentas viename.

Kūrinyje „Suksmas“ Austėja neverbaliniais garsais savo balsu varijuoja skirtingomis judėjimo kryptimis tarp kūrinių, prietaisų, žiūrovų bei pačios galerijos infrastruktūros. Parodoje jos vokalas veikia kaip bangas keliantis akustinis maršrutizatorius.

Saulės Miežytės „Melanino atspaudai“ iš grožio kapsulės atkeliavusi melsva šviesa UV spinduliais kliudo šviesai jautrius kūno paviršius ir juos įdegina. Šviesų oranžerija – tarsi skirta pasivaikščiojimui. Fotojuostelę primenantys akiniai, globojantys akis nuo UV spinduliuotės, kviečia stebėti padaugintos saulės užtemimą. Tai futuristinė fantazija apie asmeninių saulių išmaniuose namuose, naujos rūšies fotosintezių, terapijų ir įrenginių, naikinančių bakterijas ar generuojančių papildus, laiką.

Aistės Marijos Stankevičiūtės „Ausys laižo lūpas“ kulkšnies longetė mena kojos judesio klaidą šokyje per balas, sepijos akies vyzdys – atsiskyrimą nuo voko. Jo W forma pasiruošusi mirktelėjus nuvingiuoti bet kuria kryptimi – atgal į vandenį ar į knygų lentyną. Ūseliai yra susisukę nuo kaitros kaitlenčių, kurios, neatlaikusios temperatūros, išsilydė ir sutekėjo į juodojo baseino balutes. Netirpstančio muilo akmenukas išridena krypčių kombinacijas: ausys laižo lūpas ir baksnoja į oro kaitrą kaip į neišvengiamą pažado išsipildymą.

Sūkuriai turi savo judėjimo geometriją, kurioje vertikalė įsipainioja į horizontalę. Jie gali judėti, ištįsti, pasisukti ir sąveikauti kompleksiškai. Jie įtraukia beveik viską – nesukdami galvos dėl atsirinkimo – ir išsuka naujas kombinacijas ar susitikimus – taip, kaip virtuvės maišytuvas suplaka skirtingus vaisius į burbuliuojantį glotnutį, kaip sukūrinė vonia į SPA sutraukia nepažįstamus kūnus ar kaip stovinčio lėktuvo variklio generuojamas sūkurys įtraukia vandenį, akmenis į lėktuvo vidų ir į patį variklį. Sūkurys gali įsisukti į kitą sūkurį: du ar daugiau sūkurių, kurie yra daugmaž lygiagretūs ir cirkuliuoja ta pačia kryptimi, prisitraukia vienas kitą ir, galiausiai, susilieja.

Circles are lines that constantly deviate from themselves. 

T. Morton

Agnė Masilionytė (g. 1998) šiuo metu gyvena ir kuria Palangoje. 2020 m. baigė Fotografijos ir medijos meną VDA. Po studijų atliko praktiką Berlyno ,,SomoS Art House“ galerijoje. Dalyvauja įvairiose tarptautiniuose projektuose, domisi kolektyvinės atminties tema, sociokultūrine antropologija, skaitmeninio, internetinio laiko klausimais; tyrinėja, kaip keičiasi mūsų vaizdų suvokimas tobulėjant technologijoms.

Austėja Masliukaitė (g. 1993) – Vilniuje gyvenanti ir kurianti menininkė. Studijas pradėjusi nuo matematikos ir chemijos mokslų Edinburge, vėliau pakeitė kryptį ir baigė Fotografijos ir medijos meno bakalaurą VDA bei Neapolio dailės akademijoje. 2020 m. baigė Semiotikos magistrą Vilniaus universitete. Kūrėja rašo ir verčia tekstus, kuria muziką, dalyvauja įvairiuose šalies ir užsienio meno projektuose. 2019 m. kaip atlikėja dalyvavo 58-ojoje Venecijos bienalėje.

Saulė Miežytė (g. 1997) gyvena ir kuria Vilniuje. Baigė studijas Fotografijos ir medijos meno katedroje VDA bei Atėnų dailės akademijoje. Pagrindinė domėjimosi sritis – fotografija ir fotografija praplėstame lauke. 2020 m. su fotografijos projektu ,,Jis“ dalyvavo  Kultūros naktyje, MO muziejuje. Šiuo metu dirba mados fotografijos srityje profesionalioje studijoje, dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje.

Aistė Marija Stankevičiūtė (g. 1998) gyvena ir kuria Vilniuje. Studijuoja Fotografiją ir medijos meną Vilniaus dailės akademijoje, rašo tekstus internetiniams kultūros dienraščiams bei kuria scenografijas. 2020 m. dalyvavo parodoje „JCDecaux Premija 2020: Turiu žodžius“ Šiuolaikinio meno centre ir surengė solo parodą Vilniuje. 2021 m. rezidavo meno, rezidencijų ir edukacijos centre „Rupert“, Vilniuje.

Parodos menininkės:
Agnė Masilionytė
Austėja Masliukaitė
Saulė Miežytė
Aistė Marija Stankevičiūtė

Parodos kuratorė:
Laura Stasiulytė Gudaitė

Parodos architektas:
Vladas Suncovas

Paroda veikia iki balandžio 23 d. 12-18 val., VDA parodų salių „Titanikas“, I a., Maironio g. 3, Vilnius. 

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus dailės akademija, UAB Hopro.

Parodoje galima lankytis ne didesnėmis nei 2-jų asmenų grupėmis (nebent grupę sudaro vienas namų ūkis), dėvint apsauginę kaukę bei išlaikant ne mažesnį nei 2 metrų atstumą nuo kitų asmenų.