Gegužės 7-18 d. Titaniko pirmame aukšte.
Renginys

1982 metai Lietuvoje – gūdaus ir nykaus sovietmečio kulminacija, pats stagnacijos įkarštis. Pilkos gatvės, niūrūs veidai, ilgos eilės parduotuvėse. Pasaulyje tuomet įvyko visko – Argentina su Didžiąja Britanija kovojo dėl Folklandų (Malvinų) salų, praktiškai dėl šio konflikto ministrė pirmininkė Margaret Thatcher ir gavo „geležinės ledi“ pravardę, mirė virtuviniu anekdotu jau tapęs Sovietų Sąjungos vadovas – „gensekas“ Leonidas Brežnevas. Buvo likę dveji metai iki George‘o Orwello aprašytų 1984-ųjų...

Lietuvos TSR valstybinį dailės institutą (taip tada vadinosi Vilniaus dailės akademija), jo Tapybos katedrą 1982-ais metais baigė keturiolika studentų. Dalis jų (Arvydas Bagdžius, Audronė Petrašiūnaitė, Arvydas Nekrošius, Eglė Velaniškytė, Jonas Valiukonis, Raimonda Juškevičiūtė, Vygantas Paukštė, Pranas Griušys) baigė molbertinės tapybos sekciją, Algirdas Bružas ir Ramūnas Čeponis įgijo teatro dekoracijų specialybę, Ina Budrytė, Linas Budrys, Arvydas Kašauskas, Lolita Sadauskaitė studijavo freską-mozaiką. 

1981 metais pasirodžiusioje reprezentacinėje knygoje „Lietuvos TSR valstybinis dailės institutas“ jos sudarytoja Janina Morkytė taip deklaravo tapybos studijų programą: „Per šešerius studijų metus būsiemieji molbertinės tapybos specialistai gilinasi į sudėtingą tapybos priemonių ir plastinio meno specifiką, ruošiasi savarankiškam kūrybiniam darbui. Kompozicijos uždaviniai palaipsniui sunkinami, einant prie daugiafigūrės grupuotės, psichologinio, grupinio portreto“. 

Šioje parodoje nėra pristatomi visi keturiolika būsimųjų dailininkų (deja, kai kurių darbai tiesiog neišliko) akademinė kūryba (jeigu studijines užduotis galima apibrėžti kūrybos terminu). Tai daugiau bandymas padaryti pjūvį laike, atskleidžiant ko sovietiniu laiku, konkrečiais metais reikalauta iš studentų – pavyzdžiui propagandinės tematikos ikonografiniame lygmenyje arba formalių užduočių (kolorizmo molbertinėje tapyboje, apibendrinto stilizavimo freskoje ir mozaikoje), ir kaip nuo to būdavo išsisukinėjama, adaptuojamasi. Net renkantis ideologiškai „teisingas“ – stengtasi jas traktuoti kiek įmanoma neutraliau. Štai sovietiniai partizanai nutapyti taip, kad mūsų dienų kontekste jie atrodo kaip už Lietuvos laisvę kovojantys miško broliai, o fronte koncertui besiruošianti tautinius rūbus dėvinti melancholiška moteris nukreipia dėmesį nuo dviejų uniformuotų vyrų ir tanko. Freskos-mozaikos studentų atveju vėlgi akivaizdu, kad net ir privalomų plastinių, kompozicinių užduočių metu, kuomet remiantis sintetine Fernando Léger doktrina reikalauta operuojant apibendrintomis dėmėmis monumentaliai suplokštinti vaizdą, siekta tai pateikti kiek įmanoma aktualiau ir šiuolaikiškiau. 1982 metais didelę įtaką darė visos trijose okupuotose Baltijos šalyse išpopuliarėjęs fotorealizmas (hiperrealizmas). Fotografijos kaip priemonės ir įrankio naudojimas matomas ir kai kurių aptariamų studentų darbuose. P. Griušys šią metodiką vartoja iki šiol. 

Pravartu atkreipti dėmesį ir į eksponuojamų objektų materialųjį aspektą. Anais visuotinio deficito (kuomet tapybinių priemonių buvo sudėtinga įsigyti) laikais ypač piniguose nesimaudę studentai porėmius kaldavosi iš beveik atsitiktinių pagalių (dėl to ne vienas paveikslas sukasi propelerio principu), tapydavo ant įvairiausių – kartais labai skurdžių audinių. Įdomu, kad vienas I. Budrytės kūrinys yra nutapytas ant džinsiniam audimui artimos medžiagos, A. Kašausko darbe išnaudotos abi pusės. Kita vertus, turint galimybę, būdavo naudojamas net toks modernus sprendimas kaip metalinis rėmas. 

Parodos kuratorius dr. Vidas Poškus