Tapyba, asambliažai, grafika, akvarelė
Atidarymas rugsėjo 1 d. 18 val.
VDA parodų salės Titanikas, II a.
Jūs esate įsitikinę, kad gerai pažįstate Nacionalinės premijos laureato Valentino Antanavičiaus kūrybą, ypač tapybą, nes lankėte paskutiniu metu dažnokai rengtas parodas. Perskaitėte dailininko prisiminimų knygą „Gyvenimas be parado“ ir turite dailininko kūrybos katalogų, albumą. Valentino Antanavičiaus retrospektyvos kuratorės, Ramutė Rachlevičiūtė ir Ieva Pleikienė, yra įsitikinusios, kad neblogai pažįstate vėlyvąją Valentino Antanavičiaus kūrybą, ypač asambliažus. Tačiau jaunystės, brandos laikotarpiu buvo sukurta kūrinių, kurie net kuratorėms buvo nematyti arba matyti seniai ir primiršti. Paveikslai, aplenkdami parodas, pakliuvo į privačias kolekcijas arba laukė būtent šios valandos dailininko dirbtuvėje, muziejų fonduose, todėl kuratorės tikisi jus nustebinti, nes nustebo pačios.
Iš stelažų ištraukti monumentalūs, beveik trijų metų aukščio tapybos darbai, nuo kurių aktualumo nukrėtė šiurpas. O jukdar visai neseniai jų temos atrodė jau pasibaigusio istorijos periodo atspindžiai. Bet…
Išskirtinis ir įsimenantis dailininko kūrybos bruožas – atskleisti socialines, politines realijas per erotizuotą motyvą. Vaizdinija perteikė kolektyvines ir individualias, iki šiol atrodė, kad būtent sovietmečio psichikos traumas ir jų pasekmes. „Ketvirtčiuoti“, deformuoti ir iškankinti kūnai, regis, surakinti kulminacinėje pozoje, o kaukėti sustingusios išraiškos veidai atspindi sovietinės Lietuvos žmogaus patirtį, totalitarinės sistemos primestus išgyvenimus. Tapytojo paveikslai – tai protesto forma prieš brutalų, iracionalų ir absurdišką blogio pasaulį. Šios dienos realijų kontekste paaiškėjo, kad tai, ką vaizduoja Valentinas Antanavičius, deja, nesibaigia – žmonija vis grįžta ir grįžta prie tų pačių baisių patirčių.
Valentino Antanavičiaus retrospektyva VDA Titaniko parodų salėse rengiama neatsitiktinai: beveik dvidešimt metų (1989–2008 m.) tapytojas dėstė Vilniaus dailės akademijoje.
Parodoje eksponuojami kūriniai iš Lietuvos nacionalinio dailės, Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės, VDA dailės muziejaus fondų, autoriaus dirbtuvės ir privačių kolekcijų – daugiausia iš Violetos ir Romano Raulynaičių rinkinio.
/ Ramutė Rachlevičiūtė, Ieva Pleikienė
