Kviečiame į Eglės Velaniškytės parodą "Puota maro metu"
VDA parodų salėse TITANIKAS, II a.
Parodos atidarymas spalio 28 d. (ketvirtadienį) 18 val.
Susitikimai su autore lapkričio 6 d. (šeštadienį) 14 val., 17 d. (trečiadienį) 18 val.
Parodos uždarymas lapkričio 24 d. (trečiadienį) 18 val.
Tapytojos Eglės Velaniškytės parodos, kurioje eksponuojami patys naujausi menininkės darbai, tema ir pavadinimas yra padiktuoti gyvenamojo laiko aktualijų bei kūrėjos asmeninių patirčių; skamba iš ties įkvepiančiai – „Puota maro metu“. Toks pasakymas atsiradęs dar prieš amžius amžinuosius. Aliuzijų galima pastebėti Šventajame Rašte, kur kalbama apie Nojų arba Sodomą ir Gomorą, taip pat paminėtinas Baltazaro puotos epizodas... Viduramžiais, maro – „Juodosios mirties“ metu žmonės puotaudavo nevilties ir begalinio fatalizmo jausmų apimti, kada šventinis karnavalas suteikdavo dar šiokio tokio lūkesčio ir nuojautos, kad viskas bus gerai (arba atvirkščiai – nieko gero...). Galop, galima paklausti – ar mūsų gyvenimas ir nėra puota maro metu, ar E. Velaniškytė nevaizduoja to, kas vyksta dabar ir visados, aplink mus ir mūsuose pačiuose? Tai ypatingai atviru (laisvai jautriu) potėpiu bei skausmingai kertančia spalva nutapytos kompozicijos, kuriose veiksmas vyksta šiandieninės logikos ir iracionalybės ritmu – Gyvenimas ir Mirtis čia apsikabina tartum kokie meilužiai, o biblijiniai siužetai aktualizuojasi kaip šiandienos motyvai.
Eglė Velaniškytė yra tapytoja. Patikslinkime ir lokalizuokime – ji Kauno tapytoja. Atrodytų, kad to nereikėtų net deklaruoti, nes tai yra faktas. Toks pasakymas netgi skamba kaip savotiškas oksimoronas. E. Velaniškytė iš tiesų yra gimusi, gyvena (su pertrauka studijuojant dabartinėje Vilniaus dailės akademijoje ar dar ilgesniu ir ypač reikšmingu gyvenimo tarpsniu Salake – tiksliau, Sabalunkų vienkiemyje) ir kuria Kaune. Tačiau tokioje deklaracijoje („E. Velaniškytė yra Kauno tapytoja“) yra daug gilių šaknų ir reikšmingų poteksčių. Ne, Eglė netapo Kauno. Ji nedokumentuoja ir nefiksuoja konkrečiai šios vietos ir jos gyventojų. Atvirkščiai. E. Velaniškytės tapybos taikiklyje yra Žmogus. Asmuo be dokumentuotos gimimo datos ir vietos. Tiesiog žmogus. Su savo silpnybėmis, baimėmis, ydomis, pergyvenimais ir kitais dalykais (iš kurių galop gimsta šventenybė). E. Velaniškytės nutapyti ir tapomi žmonės yra iš ten – iš Amžinybės, kurie mūsų žemiškajame ir greitai praeinančiame gyvenime sušmėžuoja Biblijos ir klasikinės literatūros, artimųjų žmonių pavidalais, universaliais įvaizdžiais ir archetipais.. Tad kodėl kame ir kur ten yra Kaunas? Ogi dėl to, kad Eglė Velaniškytė palaiko ir išsaugo gyvąją lietuviškos tapybos mokyklos tradiciją, susiformavusią ne bet kur, bet Pirmosios Lietuvos Respublikos sostinėje – čia gyvenusių Justino Vienožinskio, „Ars“ grupuotės (A. Gudaitis, A. Samuolis, V. Vizgirda), Vlado Eidukevičiaus asmenyse. Tad galima sukonkretinti preciziškiau – E. Velaniškytė yra lietuvių tapytoja, nes jai iki šiol yra svarbios tokios plastinės, universalios ir net amžinos tapybinės vertybės kaip spalva, koloritas, potėpis, faktūra, švytėjimas ir peršviečiamumas. Būtent iš to gimsta tokios skausmingos ir skaudžios, kartais net baugios (bet visuomet turinčios katarsiškos Vilties trupinių) temos, kurių negalima apibrėžti ir apibūdinti niekaip kitaip, nei egzistencialia ir egzistencine tapyba. E. Velaniškytės kūrybai yra būdinga poetinė, „žemininkų“ estetikai artima nuotaika, kur tarp švytinčių potėpių ir šviečiančių spalvų slypi tikri, teisingi ir nesumeluoti dalykai. Ši menininkė nekalba garsiai, ji nemėgsta ryškių reklamos šviesų, – tiesiog nuosekliai dirba, žinodama, kad ryšys tarp paveikslų ir publikos privalo užsimegzti tylių dialogų, žvilgsnių susidūrimų, jautrių prisilytėjimų – tai yra – meilės – principu. Naujausiuose tapytojos darbuose tie kontaktai yra ypač jautrūs, net skausmingi, nušviesti žemiškai geltono kolorito ir alsuojantys atmosferiškai virpančiais potėpiais. Kaip kadaise taikliai yra pastebėjęs menotyrininkas Saulius Mikėnas: „Tam, kuris domisi ir mėgsta lietuvių tapybą, Eglės Velaniškytės darbai turėtų būti artimi. <...> Eglės kūrybą galima pavadinti gyvenimo kronika – labai asmeniška ir atvira“.
/ Parodos kuratorius menotyrininkas dr. Vidas Poškus
