Ieva Tulaitė ir Kipras Černiauskas – Vilniaus dailės akademijos (VDA) Įvietinto meno (ankstesnis pavadinimas – Monumentalioji dailė) bakalaurantė ir magistrantas, praėjusią vasarą pripučiama valtimi leidosi į 35 dienų tapybos ekspediciją Lietuvos upėmis nuo Žeimenos ištakų iki Kintų.

Apie kūrybinį užmojį Kipras pasakoja:
 

Egzistuoja tarsi upių greitkelis, kertantis visą šalį skersai, nuo labai rytų iki labai vakarų – proga ištirti kažką pilnai, priešingai greitam šių dienų tempui. Supratome, kad nors Lietuvoje ir nėra kalnų, dykumų anei džiunglių – jeigu pakankamai lėtai ir įdėmiai žiūrėsi į balą, ji pradės atrodyti kaip vandenynas.
 

Jaunųjų menininkų mintys apie nuotykius kelionėje, vietos reikšmę ir įvietintą meną, laikinumą ir studijas VDA – Ievos ir Kipro interviu.

Kas pastūmėjo du Įvietinto meno studentus leistis į tapybinę kelionę Lietuvos upėmis?

Ieva: Idėja jau seniai buvo Kipro mintyse, dar prieš mums susipažįstant. Kai Kipras ją papasakojo, pagalvojau: davai, važiuojam. Ėmėm ir nusprendėm bendrom jėgom ją įgyvendinti.

Kipras: Aš esu keliautojas, todėl jau nuo pirmo kurso ieškau būdų, kaip tapybą pasiimti į kelionę, o tapydamas ekstremaliomis sąlygomis pastebėjau, jog paveikslai išeina kitokie – labiau laukiniai, keičiasi tapymo procesas – nelieka laiko galvoti, reikia veikti. Be to, prisidėjo ir nepasitenkinimas mirštančia plenero kultūra, kai tapytojai dirba neišeidami į lauką, su nuotraukom. Galiausiai – senoji XIX a. tradicija daryti ekspedicijas per upes. Grafo Tiškevičiaus ekspedicija Nerimi buvo vienas iš įkvėpimų.

Koks buvo didžiausias atradimas šioje kelionėje?

Kipras: Kad Lietuva, atitinkamai keliaujant ir atitinkamai žiūrint, gali atrodyti kaip Amazonės džiunglės.

Ieva: Mane labiausiai stebino, kiek daug visko gali pasikeisti per trumpą kelio atkarpą, per trumpą laiko tarpą. Perėjom didžiulę peizažų, orų ir žmonių kaitą, besikeičiančius istorinius palikimus ir pačių upių skirtingus charakterius.

Kipras: Atrodo, šiame nedideliame atstume yra daugiau, negu gali sugalvoti.

Ieva: Gal ir mes patys keliaudami pasidarėme jautresni pasikeitimams.

Kelionės metu nutapėte net 44 paveikslus. Kuo jie siejasi ir kuo skiriasi?

Kipras: Tai paprasčiausi peizažai, vieni labiau fragmentiški, kiti aprėpiantys panoramas, tačiau jie savo vertę įgauna dėl to, kad tapoma keliaujant – juose užfiksuota patirtis, įspūdis ir laukinis būvis.

Ieva: Pagrindinis siejantis dalykas – impulsas – vienas šansas pagauti įspūdį. Būdavo, nusižiūrėdavom tuos pačius motyvus, bet tada išryškėdavo ir skirtumai. Pavyzdžiui, stovint toj pačioj vietoj, Kipro akį patraukia upelio tekėjimas, mano – akmuo jame. Keičiantis peizažams, paveiksluose labai aiškiai atsispindi orų kaita. Atmosfera diktavo koloritą tiek mano, tiek Kipro paveiksluose – jis keitėsi nuo liūčių ir kaitros.

Kipras: Paveikslai daugybę kartų buvo įkritę į vandenį, išsitepę smėliu, išgyveno škvalus, kaitrą ir tai matosi. Norėdami išsaugoti šį laukinį įspūdį mes palikome paveikslus neužtemptus ant porėmio. Jie yra duoklė prarastam nesusimuliuotam tikrumui.

Ar kelionės metu pavyko išvengti nesutarimų?

Ieva: Sutarti tarpusavyje buvo lengviausias dalykas ne visai lengvos kelionės metu.

Kipras: Taip, nes mes gera pora.

Studijuojate Įvietintą meną. Šios dailės rūšies kūriniai su vieta sukuria nedalomą visumą. Ar tai siejasi su judviejų molbertinės tapybos projektu?

Ieva: Vietos diktavo motyvus, davė jiems paspirtį, nuotaiką ir jausmą.

Kipras: Prie vietų dar galima pridėti laiką – tam tikra vieta konkrečiu laiku sukuria įspūdį ir patirtį – tai tikriausiai ir yra pagrindinis paveikslų motyvas.

Ieva: Keičiantis vietoms keitėsi ir mūsų nuotaikos bei reakcijos į jas, o tai automatiškai atsispindi ir paveiksluose, kelionės užrašuose, fotografijose.

Kipras: Tai galėčiau įvardinti kaip bandymą patirti visą Lietuvą vienu metu ir išsaugoti tą patirtį žiūrovams. Įvietintas menas čia vienu metu egzistuoja ir ne. Jeigu vieta laikysime mūsų maršrutą – pati kelionė buvo tarsi įvietinto meno kūrinys, tačiau darbus išėmus iš kelionės konteksto, jie lieka molbertine tapyba.

Kas buvo sunkiausia kelionės metu?

Ieva: Pati pabaiga buvo epic, tai buvo sunkiausia, netikėčiausia, daugiausiai jausmų sukėlusi atkarpa. Jau buvom norėję viską mesti...

Kipras: Valtis stovi vietoje, visai parai užstrigome pakrantėje be maisto, be telefono baterijų, vėjui ir lietui laužant palapinę, po to vienam likus su daiktais, kitas septynias valandas klaidžiojo tuščiais laukais, ieškodamas parduotuvės.

Ieva: Paskyrėm vieną dieną aklai parduotuvės paieškai einant į nežinia už kiek kilometrų esantį nežinia kokį kaimą. Šią misiją įvykdžius galėjom tęsti kelionę, priešaky laukė paskutinės dienos. Nuolatinis pilkas lietus, aplinkui tuštumos, nuolat mus tikrinantys pasieniečiai. Galiausiai įplaukėm į marias, tikėdamiesi pasiekti Ventės ragą ir baigti kelionę. Lašnojo, bet pamatėm marių viduryje stūksančias paukščių saleles. Nusprendėm išnaudoti paskutines drobes ir patapyti viduryje marių, nes kada daugiau? Paveikslai lipdėsi ir net nepastebėjom, kaip įsilijo. Galiausiai atsitokėjom ir pamatėm, kad sala virsta mariomis. Turėjom staigiai viską supakuoti, idant tai, kas dar buvo neperšlapę, išsisaugotų. Kol pakavom, peršlapom kiaurai, vandens prilijo virš kelių. Tačiau patyrėm euforišką momentą suvokę, kad šią naktį jau nereikės purviniems gultis į tą pačią palapinę, kad turėsim dušą bei sausus drabužius. Visada prisiminsiu tą likusį plaukimą per marias – vieną stipriausių jausmų sukėlusį momentą.

Kokios Jūsų kaip menininkų savybės atsiskleidė ekspedicijoje?

Kipras: Meilė natūrai, didelis smalsumas betyrinėjant aplinką bei troškimas prisirišti prie laivo stiebo kaip Turneris, siekiant nutapyti audrą.

Ieva: Supratau laikinumo svarbą kūryboje ir išsiugdžiau mokėjimą paleisti. Turiu omeny tikrą susitaikymą, kai jau nebeima siutas dėl to, kad kažkas nepavyko. Kai per karščius užsitempus į kalvą etiudniką su visais priedais nutapai tave tenkinantį darbą, pritaisai prie valties, o beplaukiant užkliudytas šakos jis praplaukia šalia - tai jau ant tiek blogai, kad net gerai pasidaro. Pradedi galvoti, kad gal ir vietoj čia ta šaka jį nubraukė – tie džiūstantys vandens lašeliai suformavo naujus ir netikėtus potėpius. Dabar tapydama studijoje nesibodžiu daryti klaidas, kažkoks malonumas ateina suklydus.

Ar tokią patirtį kartotumėte antrąkart?

Ieva: Kartoti to paties nematau prasmės, tokia patirtis ir projektas buvo vienetinis ir iki galo išpildytas. Manau, ateityje dar padarysim kažką tokio, galbūt kitais metų laikais, galbūt kitomis priemonėmis ir sąlygomis.

Kipras: Galbūt žiemą, galbūt stovint vienoje vietoje, minčių yra, tačiau kiekvieną idėją reikia ilgai brandinti.

Ieva: Išlindimas iš apibrėžtų studijos sienų į kardinaliai kitokią aplinką ir sąlygas naudingas menininkui. Nebūtina leistis į tokią avantiūrą, bet kartkartėmis išlįsti ir pasiduoti gamtai rekomenduočiau visiems, ne tik menininkams. Ego sumažėja.

Kipras: Toks laukinis patyrimas galbūt yra tai, ko šiuo laiku trūksta. Tai moko kitaip pažvelgti į pasaulį ir kitaip jį išgyventi. Nekokybiškų masinių vaizdinių šiukšlių pasaulyje pravartu išmokti sustoti ir pažvelgti į balą gatvėje šiek tiek giliau – pasipriešinti simuliacijai, kurioje mes gyvename.

Kas Jus įkvepia kurti?

Kipras: Kūryba – tai savotiškas trumpo gyvenimo įprasminimas. Galbūt reikėtų sakyti, kad ne kažkas įkvepia kūrybai, o kad kūryba įkvepia gyventi, nes be jos, matyt, vieną rytą atsibusčiau pavirtęs į baisingą vabalą.

Ieva: Man Įkvėpimas dažniausiai ateina bekuriant. Kartais netyčia pastebėtos smulkmenos vaikštant miesto gatvėmis ar paprasčiausias buitiakas namuose taip patraukia akį, kad nuėjus į studiją tai būna postūmis kitam kūriniui. Aišku, dar žmonės su savo istorijom ir gyvenimo paveikslais. Įkvėpti gali bet kas, jei tik galvą atvirą laikai.

Kodėl rinkotės Įvietinto meno studijas?

Ieva: Aš savo pasirinkimus Akademijoj į visiško atsitiktinumo rankas atidaviau nuo pat pradžių – papuoliau į Tapybą. Galvojau, okey, pažiūrėsiu, kaip ten bus. Vėliau dėl asmeninių priežasčių ėmiau dairytis kitų pasirinkimų, norėjau pasinaudoti Akademijos laisve rinktis. Po pusmečio susipažinau su monumentaliojoj dailėj studijuojančiu Kipru – jis buvo paskutinis postūmis perstoti būtent čia. Džiaugiuosi išmokusi ir sgrafito, ir mozaikos technikų.

Kipras: Kai įstojau, tai vadinosi monumentalioji dailė. Ji duoda tą laisvę ir nesunaikina individualaus kiekvieno studento mąstymo. Be to, senosios sieninės tapybos technologijos, sienų tapymas per praktikas, meno santykio su architektūra suvokimas, gera piešimo mokykla, įdomūs kartais pasitaikantys tarptautiniai projektai man buvo malonūs pliusai.

Ieva: Plius ši katedra labai atvira, sudaromos palankios sąlygos studentui atsiskleisti kitose sferose, kursiokai įvairesni ir daro daugiau skirtingų dalykų.

Ačiū už pokalbį. Sėkmės baigiamųjų darbų gynimuose, gyvenimo ir kūrybinėse kelionėse!


„Think outside the box“ arba Įvietintas menas | Apie programą